Verna van Schaik, 34 metų nardytoja po povandeninius urvus, buvo pratusi prie tenykščio pasaulio vienatvės. Ji mėgo jo tamsą bei tylą. Tik vienas siaurutis akmeninis tunelis, kurį ji aptiko po apleista asbesto kasykla, kėlė jai nesuprantamą nerimą. Rengdamasi pasiekti pasaulinį moterų giluminio nardymo rekordą (220 metrų), Verna jau kelis kartus buvo iki jo nusileidusi, tačiau kaskart jį pamačius ją apimdavo panika: siaubas sukaustydavo kūną, ir ji kuo skubiau šaudavo į paviršių.

Tądien Verna ramiai žengė į vandenį. Ji ir vėl buvo pasiryžusi nerti prie to tunelio – idealiai tikusio jai treniruotis. “Labai gerai pamenu, kaip bridau į vandenį. Buvo taip ramu, gera. Mačiau, kaip ant manęs tupia laumžirgiai, kaip saulėje žaižaruoja jų sparnai”, – pasakoja sportininkė. Ji nėrė po vandeniu. Pirmuosius 140 metrų įveikė ramiai. O tada vėl užgulė nepaaiškinama baimė. Dar po dešimties metrų Verna su siaubu pajuto, kaip kažkas ją trūktelėjo ir sustabdė. Moteris neteko žado pamačiusi, kas nutiko: jos pelekas įstrigo į lyną. Ji iš paskutiniųjų mėgino išnarplioti koją, tačiau veltui. Sekundės virto minutėmis. Streso apimta Verna nė nepajuto, kaip pradėjo dažniau kvėpuoti, o brangios oro atsargos dėl to seko dar greičiau. “Staiga pajutau, kad esu ne viena. Kažkas buvo šalia. Kažkokia būtybė. Ji net su manimi kalbėjo! Būtybė pasakė: “Arba keisk veiksmus, arba mirsi”. Verna pamėgino kitaip pasukti koją – ir ši tą pačią akimirką išsilaisvino iš lyno pinklių. “Apėmė nepaprasta ramybė, pasijutau visiškai saugi – nė neabejoju, dėl to, kad šalia buvo ta būtybė.”

Verna tiki: tai buvo jos angelas sargas, padėjęs priimti teisingą sprendimą – mirti ar likti gyvai. “Žinau, tas angelas mane būtų globojęs abiem atvejais. Tiesą sakant, išsirinkti mirtį tuo momentu buvo kur kas paprasčiau. Reikėjo tik atsipalaiduoti ir leisti sekti oro likučiams. Tačiau aš prisiminiau savo dukterėčias: vieną – trejų, kitą – vos metukų. Panorau būti su jomis.” Verna pakartojo mantrą, kurią išmoko kadaise svečiuodamasi Nepale, ir saugiai iškilo į vandens paviršių.

“Nardymas man visada buvo tarsi gili meditacija, tačiau tas kartas buvo pirmasis, kai pajutau ryšį su kažkuo nepaaiškinama. Kažkuo kita, bet drauge susieta su manimi, – sako ji. – Pradėjau dažniau įsiklausyti į tą kažką, ir man ėmė sektis.”

Nuo to įvykio praėjus aštuoniems mėnesiams, 2004-ųjų spalį, Verna pasiekė taip trokštą pasaulio rekordą. “Nardymas tapo dvasine kelione, jungiančia mane su mano siela, padedančia treniruoti ir įkvėpti kitas moteris.”

Angelai ar nuojauta?

Istoriko ir rašytojo Johno Geigerio tikinimu, Vernos patirtis – toli gražu ne išskirtinė. Johnas net penkerius metus rinko nardytojų, alpinistų, vienišių jūreivių, lakūnų, astronautų ir poliarinių tyrinėtojų liudijimus. “Visi, kuriems pavyko išvengti kokių nors tragiškų įvykių, iš esmės pasakoja tą patį – jie pajutę šalia esant būtybę, kurią įvardija kaip pagalbininkę arba net galios įsikūnijimą.”

J.Geigerio pateikta citata iš garsaus britų alpinisto Stepheno Venableso pasakojimo, kaip pavyko išgyventi kopiant į Everestą, primena Vernos patirtį: “Niekada taip jo ir neidentifikavau, tačiau šis savotiškas alter ego lydėjo mane, guodė ir dalijo patarimus – elgėsi taip, lyg būtų mano angelas sargas...”

Rašytojui Joe Simpsonui per kelionę po Peru taip pat teko akis į akį susidurti su mirtimi. Ir tuo metu jis savo galvoje aiškiai išgirdo šaltą, racionalų balsą. “Balsas pasirodė visada esantis teisus, todėl pradėjau klausytis, ką jis sako, ir elgtis taip, kaip jis liepė”, – vėliau rašė Joe.

Panašių istorijų gali papasakoti ir daugybė kalnų aistruolių. Štai Ronnie Muhlas prisimena, kas jam nutiko 2007-aisiais: “Vienas gulėjau ant Everesto pastatytoje palapinėje. Buvau nuvargęs, sušalęs, beveik apakęs nuo sniego spindesio ir netekęs gausybės skysčių.” Ronnie desperatiškai stengėsi ištirpinti sniego, kad turėtų ko atsigerti. Tačiau bemėginant uždegti primusą per pusę lūžo degtukų dėžutė. “Netrukus pajutau, jog priartėjau prie to plonyčio šydo, skiriančio gyvenimą nuo mirties. Užsnūdau. O paryčiais penktą prabudau regėdamas labai aiškų vaizdą. Mačiau visus savo buvusius kolegas alpinistus, einančius prie mano palapinės su puodeliais vandens. Dar kartą pamėginau užkurti primusą. Šįkart man pavyko. Atrodė, išėjau iš kūno ir pakibau virš jo, žvelgdamas žemyn, į patį save. Kai kurie turbūt manys, jog taip jaučiausi dėl deguonies trūkumo, tačiau galbūt man pavyko patekti ten, ką galima vadinti aukštesniuoju mūsų pačių aspektu?”

Laipiotoja uolomis Thea-Mari du Rand nė neabejoja, jog yra šis tas daugiau, ko paaiškinti negalima. Išsekusi po ką tik praūžusios audros, ji kopė į Čopikalkio kalną (Peru) iki klubų grimzdama į sniegą, kol atsitrenkė į stačią ledo sieną. “Trys mūsiškiai pasuko atgal, tačiau aš nepasidaviau, kopiau toliau. Galėjau nukristi bet kurią akimirką, tačiau buvau rami: jutau, kad mane saugo Šventoji Dvasia. Tai buvo taip realu ir ryšku – žinojau: viskas bus gerai.” Thea-Mari tapo vienintele moterimi, pasiekusia šio kalno viršūnę.

Vis dėlto netrūksta ir skeptikų, už sėkmę sudėtingomis situacijomis linkusių dėkoti ne nežemiškoms jėgoms, bet paprasčiausiai nuojautai. Išgyvenimo instinktui. Laipiotoja uolomis Julia Wakeling per vieną ekspediciją JAV vos neprarado partnerio – jis nukrito į kanjoną ir buvo sunkiai sužalotas. “Naktį prieš tą įvykį pirmą kartą per visą savo laipiojimo istoriją pajutau neįtikėtiną nenorą kopti. Niekada nebuvau patyrusi nieko panašaus. Sunku normalią baimę atskirti nuo nuojautos, kad mintis kopti apskritai niekam tikusi. Tačiau reikia tai išmokti ir pasikliauti intuicija.”

Mokslo žodis

Jau minėtojo istoriko ir rašytojo Johno Geigerio atliktų tyrimų duomenimis, galimi daugybė įvairiausių logiškų bei racionalių paaiškinimų, kodėl tam tikrais gyvenimo momentais atrodo, jog kažkas mus saugo. Juolab kad paprastai tokia būsena apima, kai patiriamas milžiniškas stresas ar netektis. “Kai kurie apklaustieji sakydavo: atrodė, kad kažkas mus stebi. Kai kurie netgi kalbėdavo, liesdavo, matydavo ir klausydavo, ką sako nežinomoji būtybė”, – reziumuoja J.Geigeris.

Mokslinis šio fenomeno paaiškinimas būtų maždaug toks: šios patirtys – tai iliuziniai širdgėlos ir sutrikusios mąstysenos simptomai. Jie dažnai apibūdinami kaip haliucinacijos. Tačiau visiškai neseniai Šveicarijos mokslininkai paskelbė supratę neurologinę tokių reiškinių prigimtį. Gydydami epilepsijos kamuojamą 22 metų merginą jie pastebėjo: stimuliuojant elektrodais virš ir už ausies esančią smegenų dalį ji pasukdavo galvą ir sakydavo, kad ją apėmęs keistas jausmas – lyg šalia jos kas nors būtų, nors iš tikrųjų nebuvo nieko. Stimuliaciją sustiprinus, mergina net pradėdavo regėti jaunos neaiškios lyties būtybės šešėlį. Tyrėjai padarė išvadą, kad merginos smegenys projektavo jos pačios judesius. “Pacientei atrodė, kad mato kitą žmogų, ateivį. Kaip tik tai regi ir šizofrenija sergantys žmonės”, – konstatavo Ženevos universitetinės ligoninės neurologas Olafas Blanke'as.

Tarptautiniame mokslo žurnale “Nature” paskelbtame straipsnyje buvo iškelta hipotezė, esą stimuliuojant elektra smegenų dalį, atsakingą už sensorinės informacijos – tokios kaip vaizdinė, garsinė, lytimoji – jungimą bei organizavimą, buvo pertraukta tos sensorinės informacijos grandinė ir taip sukelta iliuzija, jog šalia kažkas yra, nors iš tiesų buvo matomas tik savas kūnas. Beje, kitų tyrimų duomenimis, šioje smegenų vietoje pokyčių vyksta ir gilios meditacijos metu.

Kanados psichologas Michaelas Persingeris net sukūrė vadinamąjį “Dievo šalmą”, kuris esą išjudina religinius jausmus net 80 proc. žmonių. Taip padaryti pavyksta magnetiniais laukais stimuliuojant smegenis. Tiesa, tie magnetiniai laukai ne ką stipresni nei sukuriami naudojant paprasčiausią plaukų džiovintuvą. Psichologo aiškinimu, taip nutinka dėl to, kad išjudinamas įprastai kairiojo smegenų pusrutulio reguliuojamas savęs paties pojūtis ir taip sukuriamas kitos būtybės buvimo jausmas. “Jei žmogus visiškai nereligingas, jis gali sakyti jautęs kažkokią jėgą. Jei religingas, dažniausia tą kažką apibūdins kaip dvasią, angelą ar net specifinės kultūros dievuką”, – sako M.Persingeris.

Šį fenomeną tyrinėjęs psichologas Julianas Jaynesas taip pat jį sieja su dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių skirtumais. “Mes turime dešiniojo pusrutulio dieviškąją pusę, kurią priimame kaip visagalį, autoritarinį balsą, padedantį išgyventi girdimų bei regimų haliucinacijų atvejais. Ir visi turime kairiojo pusrutulio žmogaus pusę – klausančiąją bei paklūstančiąją.”

Paaiškinimų yra ir daugiau. Tarkim, vienas jų skelbia, kad žmogus nuolat kaupia informaciją, dažnai sąmoningai pats to nė nesuprasdamas. Tačiau kilus tam tikrai sudėtingai ar grėsmingai gyvenimo situacijai pasąmonė dažnai pasiekia šią informaciją ir pritaiko, suteikusi jai suprantamą bei priimtiną struktūrą, kuria būtų galima pasinaudoti. Todėl būna ir taip: kad su ja susitaikytum ir įsiklausytum, ji pateikiama kaip mylėto ir prarasto žmogaus, kokios nors dangiškos jėgos pavidalu.

Kad ir kaip ten būtų, lieka tik džiaugtis: nesvarbu, tai angelas sargas, demonas, Anapus išėjęs mylimas žmogus ar tu pats, – kol klausai to, kas mėgina tave saugoti, tol ir esi saugus.

Nesidžiauk išgirdusi ar pajutusi kokią nors mistinę būtybę. Nes jos pasirodymo priežastis gali būti ir ne patys maloniausi dalykai.

* Alkoholis ir narkotikai. Ir viena, ir kita gali sukelti nerealių vaizdinių, neatpažįstamai iškraipyti tikrovę.
* Šizofrenija ar smegenų navikai. Šiomis ligomis sergantieji, kaip ir ištiktieji itin stipraus streso, patiria ne tik regimųjų, bet ir garsinių, kontaktinių (lytėjimo), kvapų haliucinacijų.
* Proto žaidimai. Tai – smegenų triukai. Pokštai, kuriuos šios krečia tau nuobodžiaujant, užmiegant ar nubundant.
* Tinitas. Vidinės ausies slėgio padidėjimas, dėl kurio ausyse spengia ar ūžia.
* Stresas ir kofeinas. Britanijoje atliktų tyrimų duomenimis, žmonės, per dieną išgeriantys daugiau kaip septynis puodelius tirpios kavos, tris kartus dažniau linkę į haliucinacijas. Jie girdi balsus, jaučia mirusiųjų buvimą. Manoma, dėl to kaltas streso hormonas kortizolis, kurio organizme padaugėja dėl kofeino.