10. Menstruacinė mistika.

Šiai laikais visi žino, kad menstruacijos – normalus biologinis procesas, tuo tarpu žmonijos istorijoje buvo laikotarpių, kai tai buvo traktuojama kaip mistinis procesas arba priešingai – kažkoks blogis.

Viena iš menstruacijų egzistavimo prielaidų buvo išsaugoti moters sveikatą, pašalinus iš jos kūno perteklinį arba sugedusį kraują. Šios tiesos šalininkai tvirtino, kad kraujas esąs nuodingas ir galintis užteršti maistą arba objektus, su kuriais turėjo kokį nors kontaktą. Taip pat buvo laikomasi nuostatos, kad vyras jokiu būdu negalėjo turėti lytinių santykių su moterimi jos menstruacijų metu, esą iš tokių santykių gims siaubingai krauju subjauroti palikuonys.

Iš kitos pusės, vienas žymiausių senovės gydytojų skleidė savo tiesą, neva menstruacijų kraujas maitina embrioną gimdoje, o gimus kūdikiui, pavirsta pienu. Kiti gi manė, kad menstruacinis kraujas turi gydomųjų savybių. Senovės Kinijos medicinoje amenorėja (menstruacijų nebuvimas) buvo traktuojama kaip pavojinga liga ir jos gydymui buvo sugalvotas ne vienas „gydymo“ būdas.

9. Klitoris – penio analogas.

Galbūt tau yra tekę girdėti apie Hipokrato įsitikinimą, esą moters gimda klajoja po kūną, tačiau vargu ar būsi girdėjusi apie klitorį, kuris galėtų atlikti penio funkciją. Taip, senovės graikai manė, kad moterys, turinčios didelį klitorių, sekso metu galėjo panaudoti jį vietoje penio. Tuo tikima buvo dar ir 20-ame amžiuje, kai amerikiečių ir europiečių gydytojai, tyrinėdami lesbiečių intymų gyvenimą, vadovavosi šia teorija.

Ko gero pats iškalbingiausias „moteriško organo“ egzistavimo šalininkas buvo italų tyrinėtojas Liudvikas Sinistraris. Jis pareiškė, kad tos moterys, kurios buvo iškankintos aistros, galėjo pasididinti klitorių ir pavirsti į vyrą. Tais laikais už moterų meilės žaidimus su moterimis galėjo nubausti net mirties bausme. Tačiau Sinistrari teigė, kad toks nusižengimas neturėtų būti baudžiamas tuo atveju, jeigu nusikaltusioji savo klitoriumi sėkmingai įsiskverbė į kitą moterį. Norėtųsi tikėti, kad tokios absurdiškos prielaidos vis dėlto išgelbėjo ne vieną gyvybę.

8. Nekaltos mergelės sugrąžina jaunystę.

Šunamitizmas – tai praktika, kai pagyvenęs vyras miega su nekalta mergele, bet nebūtinai turi su ja lytinius santykius. Viskas prasidėjo nuo biblijinės karaliaus Dovydo istorijos. Jis labai bijojo sveikatos problemų senatvėje, todėl gydytojai surado jam gražuolę vardu Avisaga iš Šumano, kurios pareiga buvo tiesiog miegoti su juo lovoje. Buvo manoma, kad tokia praktika gali pakelti testosterono lygį senukų kraujyje. Šumanitizmas įvairiomis savo apraiškomis buvo populiarus daugelyje kultūrų. IV amžiuje gydytojai skirdavo šį gydymo metodą sutrikus skrandžio veiklai, o XVIII amžiuje Anglijoje buvo manoma, kad nekaltos mergelės kvėpavimas turi gydomųjų savybių. Panaši gydymo praktika pelno atnešė ir prancūzams. Viena šeimininkė, ponia Janus, valdė namus su penkiomis dešimtimis nekaltų mergelių, kurios aptarnavo nusenusius vyrus, neturėdamos su jais jokio seksualinio kontakto.

7. Išsilavinimo trūkumas.

1873 metais Edwardas Clarkas, daktaras ir buvęs Harvardo Medicinos fakulteto dėstytojas, iškėlė savo versiją, kodėl moterys neturėtų įgyti išsilavinimo. Jo teorija gana paprasta: kadangi moteriai lemta pratęsti žmonių giminę, išsilavinimas jai tampa antraeiliu dalyku. Jis taip pat nurodė, kad moterų smegenys, palyginus su vyrų, yra mažiau išvystytos ir tokiu būdu nėra pritaikytos aukštesnio lygio žinioms. O svarbiausia, kad moterys, įgijusios išsilavinimą, rizikuoja pakenkti savo reprodukciniams organams, ypatingai menstruacijų metu. Kurį laiką Clarko teorija buvo labai populiari tema debatuose, o aktyvistai prieš moterų išsilavinimą dažnai naudodavo ją kaip bibliją. Galiausiai ši teorijai išnyko, nes vis daugiau moterų siekė mokslų koledžuose ir universitetuose, o rezultatai vis dėlto įrodė, kad tokia teorija neturi nieko bendro su tikrove.

6. Aristotelio idėjos.

Štai filosofas Aristotelis manė, kad moterys buvo iškreiptas vyrų paveikslas, kurių genitalijos kūne liko dėl „aukštos temperatūros“ trūkumo, tam kad suformuotų „nuostabų vyrišką kūną“. Jis taip pat manė, kad tai trukdė moterims gaminti spermą ir todėl „vaikų gamybos procese“ jos buvo pasyviomis dalyvėmis. Egzistavo ir taip vadinama „Aristotelio deklaracija“, kurioje buvo sakoma, kad moterys turi mažiau dantų ir mažiau smegenų vingių negu vyrai. Aristotelis visur įrodinėjo moters kūno nepilnavertiškumą ir visuose gyvenimo aspektuose šlovino vyrų viešpatavimą. Net ir po Aristotelio mirties jo pažiūros išliko populiarios net iki XV amžiaus.

5. Krūtinė kaip skydas.

XIV amžiuje savo laiške Prancūzijos Karaliui Karališkasis gydytojas Anri de Mondevilis įvardija tris moters krūtinės buvimo konkrečioje vietoje priežastis. Pirmiausia, krūtinė ant krūtinės ląstos susiformavo tam, kad vyrams lengviau būtų ją apžiūrėti. Taip pat krūtinė buvo labai susijusi su širdimi, jos palaikė viena kitos šilumą. Galiausiai, gydytojo tvirtinimu, krūtinė, ypač didelė, užtikrino šilumą krūtinės ląstai, o taip pat ir pridavė svorio, dėl ko moteris buvo stipresnė.

1840 metais anglų gydytojas Asli Kuperis teigė, kad didelė krūtinė ypač naudinga moterims, kilusioms iš žemesnių sluoksnių. Ji apsaugodavo moteris nuo stiprių smūgių, kuriuos jos patirdavo nuo girtų vyrų.

4. Mitas apie motiniškus potyrius nėštumo metu.

Negalima nepaminėti ir nėštumo metu motinos patiriamų įspūdžių įtakos naujagimiui. Buvo manoma, kad motinos mintys, iššauktos vidinių ar išorinių faktorių, gali įtakoti jos būsimo vaikelio augimą ir vystymąsi. Manoma, kad šios teorijos šalininkais buvo Hipokratas ir dauguma senovės graikų. Romėnai taip pat laikėsi šios nuomonės ir manė, kad apgamėliai ant kūdikio kūnelio reiškė ne ką kitą, kaip motinos patirtas emocines traumas.

Šį tikėjimą dar labiau sustiprindavo faktai apie mažylius gimusius su ryškiais apsigimimais. Vienu iš tokių pavyzdžių galėtų būti moteris, pagimdžiusi apsigimusį vaiką po to, kai nėštumo metu ji suvalgė triušienos.

3. Vairavimas kenkia kiaušidėms.

2013 metais Saudo Arabijos dvasininkui paskelbus, kad vairavimas kenkia moterų sveikatai, didžioji žmonijos dalis tik pasukiojo pirštą prie smilkinio. Pasak jo, vairuojančioms moterims gresia kiaušidžių ligos ir įvairūs dubens kaulų poslinkiai. Todėl šios moterys rizikuoja pagimdyti apsigimusius vaikus.

2. Horizontali makštis.

Niekas negali tiksliai pasakyti iš kur atėjęs mitas, neva azijiečių moterų makšties padėtis buvo horizontali. Viena aišku, kad pirmą kartą šis mitas dokumentuose užfiksuotas 1816 metais, kuomet prancūzų natūralistas Georgas Cuvier teigė, kad moterų lytiniai organai skiriasi, o kiniečių makšties padėtis horizontali. 1880 metais kitas mokslininkas, keliaudamas po San Fransiską, ištyrinėjo daugybę kiniečių moterų, gyvenančių kinų kvartale, ir padarė išvadą, kad jų anatomija buvo normali. Tačiau mitas apie horizontalią makšties padėtį ir vėl išplito per Antrąjį pasaulinį karą. Jį skleidė amerikiečių kareiviai, tarnavę užsienyje ir tariamai turėję artimų ryšių su šiomis moterimis.

Azijietės moterys buvo ne vienintelės, tapusios tokių klaidingų apkalbų taikiniu. Ankstesni europiečių antisemitai manė, kad žydų tautos moterų makštys buvo horizontalios ir savo kūdikius jos išnešiodavo tik šešis mėnesius.

1. Išprievartavimo aukos negali pastoti.

Pati mintis, kad išprievartauta moteris negali pastoti, kilusi dar iš antikos mediko ir filosofo Galeno. Jis manė, kad kaip ir vyrai, moterys gamina „sėklas“, būtinas vaiko atsiradimui, o tos sėklos pasigaminti galinčios tik orgazmo metu. Pagal jo logiką moterys, kurios buvo išprievartautos, negalėjo pagaminti šios sėklos ir tokiu būdu pastoti.

Galeno „sėklos“ teorija susilaukė palaikymo ir vėlesniais laikais. Vienas teisinis dokumentas iš Viduramžių Anglijos laikų skelbė: „Jeigu vis dėlto po išprievartavimo moteris pastojo, vadinasi tai vyko jos sutikimu ir jai priimtinu būdu“. Kitaip tariant, Viduramžių Anglijoje pastojusios prievartavimo aukos buvo laikomos lytinio akto savanorėmis.