Pasakojama, kad kadaise Kiniją valdė moteris — žiauri tironė, negailestingai naikinusi savo priešus. Visi ją vadino Moterimi — Drakone. Tai buvo pavyzdys, kokia beširde gali tapti moteris, gavusi beribę valdžią. 20 amžiaus 7—jame dešimtmetyje pasaulis išgirdo apie naują Moterį – Drakonę. Tik šį kartą ja tapo japonė Yoko Ono. Visai kitaip ją apibūdino jos trečiasis vyras — legendinės grupės The Beatles narys Johnas Lennonas: „Tai garsiausia nežinoma pasaulio menininkė. Visi girdėjo jos vardą, bet nė nenutuokia, ką ji veikia“.

Vieniša vaikystė
Yoko (iš japonų kalbos — „vandenyno vaikas“) gimė 1933 m. vasario 18 d. Tokijuje. Jos tėvai priklausė aristokratų luomui ir kildino save iš senovės samurajų. Be to, jie giminiavosi su imperatoriumi.

Yoko lankė prestižinę mokyklą, skirtą tik aukštuomenės vaikams ir mokėsi kartu su imperatoriaus sūnumis.

Motinai svarbiausia buvo padėtis visuomenėje, tad visą dėmesį ji skyrė savo kaip aukštuomenės damos įvaizdžiui. Dukros reikalai jai beveik nerūpėjo. Yoko tvirtina, kad vaikystėje jautėsi itin vieniša. Kartais mergaitė pasikviesdavo tarnaitę vien tam, kad turėtų su kuo pabendrauti. Tikru išsigelbėjimu Yoko tapo svajonės. Tiesą sakant ji svajodavo nuolat ir visur. Į realybę ją gana žiauriai gražino Tokijo bombardavimas 1945 m., kurio metu žuvo 83 tūkstančiai gyventojų, ketvirtadalis miesto sudegė. Išsigandusi Yoko motina su trimis vaikais pabėgo į kaimą. Tėvas buvo dingęs be žinios. Išlepintai aukštuomenės šeimai teko patirti visus karo baisumus: badas, slapstymasis, išmaldos prašymas. „Man reikėjo išmaitinti jaunesnį brolį ir seserį. Kaimiečiai mus nuolat apmėtydavo akmenimis – jie nenorėjo dalintis maistu. Nuolat grėsdavo oro pavojus, tad niekada normaliai neišsimiegodavome“, — prisimena Yoko. Vėliau, jau pasibaigus karui ji matė kaip jos draugės iš bado parsiduodavo amerikiečių kariams. Jai likimas buvo kur kas palankesnis: atsirado pradingęs tėvas.

Šis svajojo, kad dukra taptų puikia pianiste. Tėvas dažnai matuodavo dukters rankas — žiūrėdavo, ar šios pakankamai didelės, kad mergaitė galėtų gerai groti pianinu. Ketverių metų Yoko jau koncertuodavo.Deja, rezultatai jo netenkino. Kai Yoko sukako 13 metų, tėvas pasikvietė ją rimtam pokalbiui. „Patariu tau baigti kankinti pianiną. Muzikuoji vidutiniškai, tad tolesnis praktikavimas tebūtų tik laiko švaistymas“. Ir tada mergaitė išsišoko pirmą kartą. Ji pareiškė, kad nori būti kompozitore. Po tokio drąsaus pareiškimo sekė ilga tyla. „Ką gi, — pagaliau prabilo tėvas. – Pasaulyje yra labai nedaug moterų kompozitorių. Matyt taip yra dėl tikrai svarių priežasčių. Žinau, kad esi talentinga ir inteligentiška mergaitė. Bet nenoriu, kad siektum kažko veltui“. Galiausiai Yoko pradėjo studijuoti filosofiją. Vėliau visa šeima persikraustė į Niujorką, kur tėvas gavo prestižines pareigas viename iš bankų. 19—metė Yoko pradėjo lankyti koledžą. Ji svajojo apie menininkės karjerą.

Avangardo simbolis
Niujorkas jai tapo tikru atradimu. Čia ji susipažino ir su pirmuoju savo vyru — japonų studentu Toshi Ichiyanagi. Abu buvo pamišę dėl avangardinės muzikos. Abu svajojo apie kompozitorių karjeras. 1956 m., nepaisydama tėvų protestų, Yoko ištekėjo. Įsiutęs tėvas atsisakė finansiškai remti jaunavedžius. Greitai bendros svajonės ir pomėgiai atsimušė į elementarų norą pavalgyti. Tiesa, menų Yoko nemetė. Poros išsinuomota palėpė greitai išgarsėjo kaip menininkų susibūrimo vieta. Čia buvo muzikuojama, skaitoma poezija, atliekami perfomansai. Kartais jie būdavo itin keisti: pavyzdžiui, Yoko mėtydavo į žiūrovus sausas pupas ir tuo pat metu intensyviai sukiodavo galvą, mat palaidų plaukų šiurenimas turėjo atstoti muzikinį foną.

1961 m. ji išsiskyrė su vyru, o po metų grįžo į Japoniją, kur surengė pirmąją savo parodą. Bet blogi atsiliepimai apie jos kūrybą žlugdė Yoko. Ji nesėkmingai bandė nusižudyt — perdozavo tablečių. Atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, kur ilgą laiką buvo gydoma stipriomis dozėmis raminamųjų. Ir tada jos kelyje pasipainiojo eilinis vyras. Nors eiliniu sunku jį pavadinti — tai buvo garsus amerikiečių džiazo muzikantas, filmų prodiuseris Anthony Coxas. Jis ne tik ištraukė Yoko iš ligoninės, bet ir dosniai finansavo jos kūrybines idėjas. Pora apsigyveno Niujorke, kur jiems gimė duktė Kyoko. Bet darbas Yoko buvo svarbiau. Ji pagaliau pelnė avangardinio meno simbolio titulą.

1966 m. Yoko atvyko į Londoną, kur Indicos galerijoje surengė savo darbų parodą. Čia ji ir sutiko JĮ – legendinį bitlą Johną Lennoną. Susitikimas prasidėjo itin neromantiškai, mat atėjęs į parodą Johnas griebė vieną iš eksponatų — žalią obuolį — ir atsikando. Yono puolė prie jo norėdama išsakyti šiam chamui viską, ką apie jį mano. Toliau sekė tai, kas paprastai rodoma filmuose apie meilę. „Nuo jo dvelkė toks seksualumas ir jėga. Niekada anksčiau nebuvo to patyrusi“, — pasakojo Yoko. Sunku tokią porą įsivaizduot kartu: rokenrolo stabukas, kilęs iš darbininkų klasės, ir japonė, samurajų palikuonė, dar ir avangardo menininkė. Be to septyneriais metais vyresnė už jį! 1968 m. jų romanas tapo viešu. Abiejų santuokos subyrėjo, o porelė apsigyveno kartu. Tais pačiais metais pasaulį išvydo pirmasis jų bendras albumas „Two Virgins“, kurio viršeliui įsimylėjėliai pozavo nuogutėliai. Jie susituokė 1969 m.

Gyvenimas su legenda
Kas šioje jau subrendusioje moteryje taip traukė Johną? Pirmiausia jos meninis talentas. Jos vokalu žavėjosi garsus džiazo muzikantas Ornette Colemanas, Yoko darbus mielai demonstruodavo meno galerijos. Daugelis tvirtina, kad jos kaip menininkės karjerai labiausiai pakenkė būtent jos santykiai su bitlu.

Johnas elgėsi kaip pamišęs. Jis nenorėjo skirtis su mylimąja nei minutei. Net sulaužė grupės draugams duotą pažadą nesivedžioti merginų į įrašus. Taip Yoko pradėjo lankytis bitlų įrašų studijoje. Greitai Johnas pasikeitė savo vidurinį vardą. Vietoje Johno Winstono atsirado Johnas Ono. Dar vėliau jis parašė „Johno ir Yoko baladę“. 1969 m. vasarą kelionės po Škotiją metu Johnas buvo sužeistas avarijoje. Jis liepė į įrašų studiją, kurioje buvo įrašinėjamas paskutinis bitlų albumas, atgabenti lovą, kurioje gulėdavo kartu su Yoko. Įtampa tarp keturių bitlų, o ypač tarp Johno ir Paulo stiprėjo. Galiausiai ketveriukė išsiskirstė.

Johnas nusprendė su žmona sieti ir kūrybinį gyvenimą. Jis noriai pasidavė Yoko provokacijoms. Pora greitai išgarsėjo kaip aktyvūs protestuotojai. Net savo medaus mėnesį jie praleido protestuodami. Tik neįsivaizduokite, kad darė jie tai šaldami kokioje palapinėje. Porelė surado kur kas komfortabilesnę vietą – lovą prabangiame Amsterdamo Hiltono viešbučio numeryje. Naivūs žurnalistai, įleisti į kambarį tikėjosi, kad jaunavedžiai čia pat prieš kameras pademonstruos kaip jie mylisi, o rado dvi karingai nusiteikusias asmenybes su pižamomis, aršiai dėstančias savo ideologines tiesas. Porelė čia pat lovoje ir dainas kūrė. Aišku, apie taiką. Vėliau šią protesto akciją jie pakartojo ir Monrealyje.

Jie viską darė kartu: kūrė dainas, filmavo, rengė parodas, koncertavo. Tiesą sakant į pirmuosius koncertus susirinkusi minia taip ir nesuprato, ką čia veikia. Avangardo gerbėjai nesuvokė, ką bendro jų dievaitė turi su šiuo rokenrolo vaikėzu, bitlų fanai piktinosi Ono įtaka Johnui. Šis įnirtingai gynė meninius žmonos sugebėjimus: „Tai, ką ji daro, yra fantastiška. Yoko kuria muziką, kokios dar šioje žemėje nebuvo (su tuo sutiko net Ono priešininkai – tokios bjaurasties dar nebuvo girdėję).“ Ypač rokenrolo gerbėjus erzindavo jos specifinis klyksmas, būdingas tik šiai moteriai. Pats Johnas ir toliau nuolat girdavo žmoną: „Yoko idėjas sugalvoja taip pat greitai ir lengvai kaip kad kiti viduriuoja“. Tiesa, kartais tos idėjos iš tiesų atsiduodavo antru galu, pvz., jos filmai. Viename iš jų (Filmas Nr. 4 – red. pastaba) dvi valandas buvo rodomi nuogi užpakaliai. Kitame — Lenono erekcija (tiesa, jis truko tik dvidešimt minučių). Nežinia, ar nuoširdžiai, ar ne, bet Yoko guosdavosi, kad visi genijai išgarsėdavo tik po mirties, o va ją šlovė užgriuvo taip nelauktai ir netikėtai...

Tik vargu ar ta šlovė buvo saldi. Yoko tapo bene labiausiai nekenčiama moterimi — bitlų fanai kaltino ją dėl grupės iširimo. Jie įsiutę degindavo Yoko ir Johno albumus.Ono daugeliui tapo tikru blogio įsikūnijimu: monstras, atėmęs vyrą iš žmonos, tėvą iš vaiko, dievaitį iš milijonų gerbėjų. Pačiai Yoko atrodė, kad visuomenei nepriimtina, jog šalia pop stabuko atsirado stipri moteris, maža to, azijietė.

Prarastas savaitgalis
Įprasta manyti, kad Yoko ir Johnas buvo ideali pora. Realybė buvo kiek kitokia. Jau santuokos pradžioje pora susidūrė su gausybe problemų. Johnui gyvenimas tėvynėje tapo beveik neįmanomas – visuomenė negalėjo jam atleisti skyrybų su jo vaikystės meile Cynthia. Yoko irgi nesisekė — po skyrybų su Coxu, teismas dukters globą priteisė jai, tačiau buvęs vyras pagrobė mergaitę ir dingo. Su jau suaugusia dukterimi Yoko susitiko tik 1998 metais. Pora persikraustė į Niujorką, bet JAV valdžia nenorėjo įsileisti skandalingo bitlo, teisto už marihuanos vartojimą. Kova dėl leidimo gyventi JAV truko net penkerius metus. Galiausiai neapsikentę nuolatinių rietenų ir stresų, 1973 m. vasarą jie išsiskyrė. Oficialioje poros biografijoje šis periodas vadinamas “Prarastu savaitgaliu”. Pati Yoko taip paaiškino šį sprendimą: “Mes buvome jauni ir gražūs, tad likti kartu tik todėl, kad buvome vedę, atrodė tikra beprotybė”. Pats Johnas apie tai pasakojo kiek kitaip: “Ji tiesiog mane išmetė. Paprastai ir elementariai.” Yoko ir vėl išsišoko. Prieš skyrybas ji pati išrinko Johnui jo būsimą meilužę ir palydovę – poros asmeninę asistentę gražuolę azijietę May Pang. “Geriau jau su ja, o ne pašėlusiomis fanėmis. Man bus ramu, kad Johnas bus prižiūrėtas ir aprūpintas”.

Po penkiolikos mėnesių Yoko vėl grįžo pas Johną. Kaip visą tą laiką jautėsi paliktas Johnas? Anot May, visiems atrodė, kad jis pagaliau pradėjo iš tiesų mėgautis gyvenimu. Johnas leido daugiau laiko su draugais, sūnumi iš pirmosios santuokos Julianu, atsigavo, tarsi išsivadavo iš depresijos bei nepilnavertiškumo, kurį jautė būdamas su Yoko. Ši tvirtina, kad per tą laikotarpį Johnas nuolat jautėsi nelaimingas ir vienišas. Būtent todėl maloningai leido jam grįžti. O gal tiesiog išsigando, kad Johnas puikiai apsieis ir be jos.... Juolab būtent išsiskyrimo laikotarpis tapo Johnui produktyviausiu — jo albumas bei singlas vėl karaliavo topų viršūnėse, jis sėkmingai bendradarbiavo su Eltonu Johnu, Davidu Bowie bei kitais garsiais muzikantais. Kad ir kaip ten buvo, 1974 m. rudenį jie vėl buvo drauge.

Nuo pat pažinties pradžios Yoko nesėkmingai bandė pastoti. Gal dėl to buvo kaltas 1961 m. darytas abortas, o gal ir amžius. Pagaliau 1975 m. spalio 9 d., per Johno 35—ąjį gimtadienį ji pagimdė sūnų Seaną Taro Ono Lennoną. Ta proga Yoko nepatingėjo ir vėl išsišokti: motinystės atostogų penkeriems metams išėjo...Johnas. Visuomenė buvo šokiruota: kaip pop stabukas sutiko tapti namų šeimininke? Ramiausiai į tai reagavo Yoko: “Kažkam iš mūsų reikėjo užsiimti verslu. Johnui tai buvo ne prie širdies, tad kito pasirinkimo tiesiog neturėjau”.

1980 m. Johnas grįžo į muzikinį pasaulį triumfuodamas. Jo ir Yoko albumas “Double fantasy” susilaukė sėkmės. Viskas klojosi puikiai. Iki gruodžio mėnesio 8 dienos, kai grįžę vakare iš įrašų studijos, Yoko su Johnu ėjo į savo namus. Čia legendinį bitlą pakirto šešios pamišusio gerbėjo paleistos kulkos. Lennonas mirė, netekęs 80 procentų kraujo. Yoko visa tai matė savo akimis.

Pašėlusi bobutė
Po Johno mirties Yoko paveldėjo visą jo turtą. Ji įrengė Johno Lennono memorialą, rūpinosi jo kūryba. Galiausiai net pradėjo bendradarbiauti su savo aršiausiu priešininku – buvusiu bitlu Paulu McCartney. Ji ir toliau įgyvendina savo meninius projektus: kuria instaliacijas bei filmus, rengia parodas, rašo dainas bei miuziklus, dainuoja (kartu su sūnumis Seanu net išleido albumą) ir fotografuoja. Pagaliau Yoko talentas buvo pripažintas: gausybė apdovanojimų, įvairių universitetų garbės daktarų vardai. Ji vis dar aktyviai kovoja už taiką. Priešingai visoms legendoms apie ledinę bjaurią bobą, su ja susidūrę žurnalistai tvirtina, kad tai sąmojinga ir maloni būtybė, kaip višta perekšlė besirūpinanti savo vaikais ir anūke. Tiesa, kai kurių nuomone, ji vis dar dangstosi Johno legenda, kad išvengtų intymesnių klausimų apie ją pačią.

Šiais metais energingajai Yoko sukako 72 m. Ta proga ji dalyvavo žurnalo New York Magazine Pavasario madų fotosesijoje. Nuotraukose į mus žvelgia jaunatviška moteris su mini šortukais ir aptemptais rūbeliais. Jokio celiulito, puiki figūra, firminiai akiniai nuo saulės. Nepaisant puikios išvaizdos, fotosesija sukėlė kai kurių skaitytojų pasipiktinimą – na kaip galima demonstruoti toookius rūbus sulaukus toookio amžiaus?
Pati Yoko į tai atšauna: “Žmonės tvirtina, kad svarbiausia – sielos ir proto grožis. Ar tikrai? Jei taip, tai aš priklausau kitai žmonių kategorijai. Man patinka gražiai rengtis ir gerai atrodyti. Nejaugi tiems, kam daugiau nei 60, yra sukurta kažkokia speciali uniforma, kurią privalu dėvėt?”

Ji su malonumu klausosi Eminemo ir mėgaujasi gyvenimu. Buvusi piktadarė tapo šių dienų didvyre. Ji tvirtai laikosi savo moto – „Lai širdis šoka. Kiekvieną dieną“.

Ar Yoko mylėjo Johną?

Pati įdomiausia tema tiek šios moters gerbėjams, tiek priešininkams. Pabandysime sudėlioti visus argumentus už ir prieš:

MYLĖJO:
* nes be jos jis neįsivaizdavo savo gyvenimo;
* nes po jo mirties dėjo visas pastangas, kad jo darbai išliktų ir pasiektų savo klausytoją: leido jo albumus, rengė jo darbų parodas, dalino gausybę interviu apie šį nuostabų vyrą bei nuolat pabrėždavo, kad jis jai gyvenime svarbiausias;
* nes į klausimą, ko labiausiai gailisi gyvenime, atsako: „To, kad nepakankamai dažnai sakydavau Johnui kaip stipriai jį myliu“.

NEMYLĖJO:
* nes nebuvo ištikima jam. Tiesą skant ji nebuvo ištikima nei vienam iš savo vyrų;
* nes įpratino Johną prie narkotikų. Ji pati vartojo heroiną dar iki susitikimo su juo;
* nes ji nuolat žemindavo savo vyrą, grasindavo skyrybomis. Ji pavertė jį pasigailėtina būtybe;
* nes jai rūpėjo tik Johno pinigai. Yoko puikiai žinojo skurdo skonį. Johnas su savo milijonais jai tapo puikia išeitimi;
* ji nekentė jam artimų žmonių. Sūnui iš pirmosios santuokos Julianui nedavė nei cento iš tėvo palikimo, ir net norėjo uždrausti atvykti į tėvo laidotuves. Pakviesta sukurti meninį darbą Johno gimtame mieste Liverpulyje, ji visoje jo centrinėje dalyje iškabino milžiniškus plakatus su moters krūtimis bei makštimi. Ir dedikavo šį šedevrą Johno motinai;
* nes nepraėjus net metams po Johno mirties jau gyveno su kitu vyriškiu — Samu Havadtoy (su juo išsiskyrė tik 2002 m.).

Galite pasirinkti sau priimtinesnę nuomonę: Yoko kaip šalta šlykšti kalė, pasinaudojusi vyro šlove ir turtais savo pačios gerovei arba Yoko — atsidavusi ir mylinti žmona, paaukojusi savo karjerą vardan mylimo vyro. Tiesa, kaip ir visada, slypi kažkur tarp šių dviejų polių.

Prie foto: „Nesuvokiu kaip vyrai gali išlikti rimti. Juk jie turi tą delikatų daikčiuką, kabantį jiems iš išorės, kuris stojasi ir leidžiasi kai užsimano pats. Jei aš būčiau vyras, nuolat juokčiausi iš savęs“.