XIX amžiaus paskutinius dešimtmečius ir XX amžiaus pradžią įprasta vadinti Gražiąja epocha (pranc. La belle epoque). Tuo laikotarpiu minios protus užvaldė gražuolės aktorės. Jos galėjo neturėti išskirtinio aktorystės talento, tačiau traukė žmones savo (dažnai išgalvotomis) egzotiškomis biografijomis ir ekscentrišku elgesiu. Dauguma jų susirasdavo užtarėjus ir gyveno patogų gyvenimą.

Viena garsiausių to meto damų buvo Liane de Pougy. Būsimoji kurtizanė Liane de Pougy (tikrasis vardas Anne-Marie Chassaigne) gimė kariškio šeimoje. Tėvai merginą atidavė auklėti į moterų vienuolyną. Kai Anne sukako šešiolika, ji pabėgo su karininku Armandu Pourpe. Netrukus paaiškėjo, kad nepilnametė laukiasi kūdikio. Mylimasis sutiko ją vesti, tačiau santuoka niekam laimės neatnešė. Armandas dažnai mušė savo jauną žmoną, o gimusį kūdikį išsiuntė pas močiutę į Suecą. Netrukus Anne-Marie pabėgo į Paryžių.

Foto: Vida Press

Iš pradžių sostinę užkariauti susiruošusiai merginai sekėsi sunkiai. Laimei, jai pavyko susipažinti su žinoma kurtizane Valtesse de La Bigne. Šioji sutiko išmokyti Anne-Marie visų savo amato subtilybių. Netrukus vienas iš meilužių padėjo merginai įsitaisyti į „Folies Bergere“ varjetė. Tada Anne-Marie Chassaigne pakeitė savo vardą į kilniau skambantį Liane de Pougy.

Naujai iškepta aktorė išprašė Saros Bernhardt skirti jai laiko ir duoti kelias aktorinio meistriškumo pamokas. Garsioji diva išpildė prašymą, tačiau galiausiai pasakė, kad Liane pasieks daugiau, jeigu scenoje jos „simpatiška burnelė“ bus uždaryta. Sarah Bernhardt patarė merginai skirti daugiau dėmesio šokiams.

Foto: Vida Press

Palaipsniui Liane tapo viena geidžiamiausių kurtizanių. Priešingai nei kitos kurtizanės, pirmenybę teikusios prabangiems apdarams, Liane De Pougy rinkosi natūralumą. Ji minimaliai naudojo kosmetiką, nešiojo išskirtines brangenybes ir elegantiškus drabužius. Dėl to kurtizanė gavo pravardę „Blyškioji rožė“.

Viena iš Lianes konkurenčių buvo Caroline Otero, kuri, priešingai, dievino iššaukiančią prabangą. Už tai ji buvo vadinama „Raudonąja rože“. Neregimos dvikovos baigtis įvyko 1897 metais. Abi damos buvo pakviestos į vieną Paryžiaus restoranų. Susirinkusieji apmirė: kas gi laimės? Caroline Otero pasirodė vilkėdama prašmatnius rūbus ir tviskėdama brangakmeniais. Reikėjo tik sulaukti Liane pasirodymo.

Foto: Vida Press

„Blyškioji rožė“ neišdavė savo įvaizdžio ir atvyko į restoraną vilkėdama baltą neįmantrią suknelę su gyva rože vietoj papuošalų. Paskui kurtizanę sekė jos tarnaitė, vilkinti brangią suknelę, siuvinėtą perlais, rubinais ir deimantais. Caroline Otero tai buvo didelis pažeminimas – ji buvo prilyginta tarnaitei. Savo triumfą Liane de Pougy įtvirtino sulaukdama konkurentės meilužio palankumo.

Liane de Pougy jaudino ne tik vyrų, bet ir moterų protus. Tarp jos gerbėjų buvo dailininkė Mathilde de Morny, markizė de Belbeuf. Savo neilgą, bet ryškų romaną su rašytoja Natalie Clifford Barney Liane de Pougy visame gražume aprašė autobiografijoje „Idylle Saphique“. Moterys susipažino pokylyje. Nepaisant to fakto, kad Liane de Pougy palankumo siekė labiausiai tituluoti Prancūzijos vyrai, Natalie Clifford Barney užbūrė ją ir sugundė.

Foto: Vida Press

Metai bėgo, kurtizanė suprato, kad jos grožis nėra amžinas, todėl kai 1910 metais Rumunijos kunigaikštis Georgesas Ghika pasiūlė jai ranką ir širdį, keturiasdešimtmetė moteris nei minutės nesvarstė. Liane labai norėjo gauti kunigaikštienės titulą, o jos kilmingam, tačiau nusigyvenusiam sutuoktiniui beviltiškai reikėjo pinigų. Kartu jie nugyveno šešiolika metų. Galų gale, kunigaikštis susirado gerokai jaunesnę ir gražesnę damą.

1928 metais Liane de Pougy pasitraukė į vienuolyną. Dievobaimingoje matronoje, padėjusioje kenčiantiems, sunku buvo atpažinti buvusią kurtizanę, dėl kurios protą buvo pametę garsiausiu elito atstovai. Liane de Pougy nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė 1950 metais.

Foto: Vida Press