Šios moterys nuoširdžiai mylėjo savo vyrus ir lygiai taip pat nuoširdžiai tikėjo nacių ideologija. Kas nutiko sugriuvus jų pasauliui?

Eva Braun su Hitleriu
Foto: Vida Press

Eva Braun

17-metė Eva su Hitleriu susipažino 1929-siais Miunchene, kai dirbo fotoateljė. Iš pradžių ji Hitlerio nė nepažino – tikrąją lankytojo tapatybę merginai atskleidė ateljė savininkas. Labai greitai tarp Hitlerio ir Evos įsiplieskė simpatija. Kiekvieno savo vizito metu 40-metis Adolfas nepraleisdavo progos pažerti merginai komplimentų ar padovanoti kokią malonią smulkmeną. Kartais jiedu eidavo į kiną, drauge pietaudavo ir rengdavo piknikus.

„Ar leisite jus pakviesti į operą, panele Eva? - klausdavo Hitleris. - Matote, aplink mane visuomet vien vyrai, todėl moku deramai įvertinti laimę būti šalia damos“.

1930-siais Hitleris liepė savo patikėtiniui patikrinti, ar Eva yra grynakraujė arijė. Gavęs teigiamą atsakymą, toliau tęsė susitikimus, nors vesti neskubėjo. Jų santykiai beveik visuomet apibūdinami kaip platoniški, nes anot biografų, Hitleriui romantika nerūpėjo, o jis pats tvirtindavo, kad yra vedęs Vokietiją.

1932-siais, rinkiminės kampanijos metu, ateljė savininkas Hofmanas kartais su savimi imdavo „savo mažytę laborantę Eva Braun“, „kurią Hitleriui buvo malonu matyti vakarienės metu, kad šiek tiek prasiblaškytų“. Tačiau šiaip Eva niekuomet nedalyvaudavo oficialiose vakarienėse ir nebuvo pristatyta plačiai visuomenei. Du kartus ji bandė žudytis, tačiau abu – nesėkmingai. Anot Hofmano, Hitleriui Eva tebuvo tik „patraukli mergiotė“, ne daugiau. 1945-siais Eva pagaliau ištekėjo už savo fiurerio ir netrukus nusižudė drauge su juo. Šį kartą jai pavyko tai padaryti.

Foto: Vida Press

Emmy Göring

Populiari teatro ir kino aktorė Emmy tapo antrąja Hermano Göringo žmona. Pirmoji „oficialaus fiurerio įpėdinio“ sutuoktinė mirė nuo širdies nepakankamumo. Vestuvės įvyko 1935-siais, ir beveik iš karto buvusi aktorė tapo neoficialia pirmąja Trečiojo Reicho ledi. Kadangi Eva Braun taip ir nebuvo pristatyta kaip oficiali fiurerio sutuoktinė, pirmos ledi vieta buvo laisva. Tiesa, į ją pretendavo ir Magda Gebels, tačiau konkuruoti su buvusia aktore, pasirinkusia romantinės herojės amplua, jai buvo sudėtinga. Abi moterys iš esmės užsiėmė labdaringa veikla.
1938-siais sutuoktiniams Göringams gimė dukra Edda. Jos krikštatėviu tapo Hitleris.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Hermanas drauge su šeima savanoriškai pasidavė amerikiečiams, tačiau teismo metu savo kaltės nepripažino. Göringas buvo nuteistas mirties bausme pakariant. Jis paprašė pakeisti bausmę sušaudymu, bet jo noras liko nepatenkintas. Likus dviems valandoms iki numatytos bausmės Göringas nusižudė kalėjime išgėręs nuodų. 1948-siais metais iš Emmy buvo konfiskuota 30% turto, be to ji buvo nuteista atidirbti metus lageryje. Dar daugiau, jai buvo uždrausta penkerius metus rodytis ant scenos. Moteris parašė knygą „Mano gyvenimas su Göringu“, kuri pasirodė 1967-aisiais. Emmy ir Edda Göring tuo metu jau gyveno Miunchene. Buvusi pirmoji Reicho ledi mirė 1973-siais, po ilgos ligos.

Ilse Koch

Šią moterį (mergautinė pavardė Köhler) vadino „Buchenvaldo ragana“, „Buchenvaldo kale“ ir „Buchenvaldo kekše“. Šias baisias pravardes Buchenvaldo koncentracijos stovyklos komendanto Karlo Kocho žmona gavo už savo aistrą kankinimams. Ją kaltino net gaminus aksesuarus iš žmonių odos, tačiau teismo metu to įrodyti nepavyko.

Nei vaikystėje, nei jaunystėje niekas nepastebėjo Ilses polinkio į žiaurumą ir sadizmą. Ji buvo laimingas, gyvenimu besidžiaugiantis vaikas, visuomet gerai mokėsi ir po mokyklos pasirinko bene taikingiausią profesiją pasaulyje – tapo bibliotekininke. Tačiau 1932-siais įstojo į Nacional-socialistinę vokiečių darbo partiją ir ten susipažino su Karlu Kochu. 1936-aisiais juodu susituokė. Tu metu Ilsa pradėjo dirbti Sachsenhauseno koncentracijos stovyklos sekretore ir prižiūrėtoja.

Po metų Karlas tapo Buchenvaldo komendantu, ir ištikimoji Ilse nusekė paskui vyrą. Šis žmoną paskyrė visų prižiūrėtojų vyriausiąja. Taip ir atsirado Buchenvaldo Kalė.

Ilsei patikdavo vaikštinėti po lagerį daužant pakeliui sutiktus belaisvius bizūnu ar pjudant juos savo mylimu vilkšuniu – tokiu pat aršiu kaip ir ji pati. Su kai kuriais belaisviais moteris megzdavo intymius santykius (anot kai kurių šaltinių, Karlas Kochas teikdavo pirmenybę seksui su vyrais, o ne teisėta žmona, nors pora susilaukė trijų vaikų) ir proceso metu kankinti nelaiminguosius. Tarp lagerio belaisvių sklandė gandai, kad Ilzė išrinkdavo belaisvius su tatuiruotėmis ir liepdavo nudirti jų odą, kad vėliau galėtų iš jos pasigaminti rankinuką, pirštines ar lempos gaubtą.

Pribloškia tai, kad dar 1943-isiais sutuoktinius Kochus suėmė SS. Jie buvo apkaltinti trijų belaisvių nužudymu. Karlas buvo nuteistas myriop, tačiau Ilse buvo išteisinta ir išvažiavo pas tėvus – tik neilgam.

1945 metų birželio 30 d. amerikiečiai ją suėmė. Moteris kalėjime susilaukė sūnaus (spėjama, nuo kito belaisvio), o 1947-aisiais buvo nuteista nelaisve iki gyvos galvos. Tačiau po kelių metų paleista, nes teismas nerado patikimų jos nusikaltimų įrodymų: nei žudymų, nei iš žmonių kūno dalių pagamintų aksesuarų. Tačiau visuomenę taip papiktino Buchenvaldo Kekšės išlaisvinimas, kad Ilse vėl buvo suimta bei nuteista kalėti iki gyvos galvos. 1967-ųjų rugsėjo 1-ąją ji pasikorė Bavarijos Aichacho kalėjime. Po metų nusižudė jos ir Kocho sūnus.

Magda Goebbels
Foto: Vida Press

Magda Goebbels

Gražuolė Magda buvo fiurerio numylėtinė – jos “tikra arijietiška išvaizda“ taip patiko Hitleriui, kad jis ragino liaudies šveitimo ir propagandos ministro žmoną kuo dažniau rodytis vokiečių tautos akyse. Ir Magda su malonumu vykdė šį Hitlerio pageidavimą: dirbo pas vyrą, keliavo po pasaulį, palaikė kariuomenę, guodė kare žuvusių kareivių našles.

Nors Magda visur ir visuomet palaikydavo vyrą, ji neslėpė, jog žydų tautos naikinimas jai nepatiko. Nieko nuostabaus: nepaisant „arijietiškos“ išvaizdos, Magdos tėvas, manoma, buvo žydas, o be to, iki santuokos ji buvo užmezgusi romaną su žydu emigrantu iš Rusijos Chaimu Arlozorovu.

Santuoka su Josephu Magdai buvo antroji. Būdama vos 19-kos ji ištekėjo už 20 metų vyresnio vokiečių pramonininko Guntherio Quandto. Magda tapo pamote dviems jo sūnums, kurie buvo ne ką jaunesni už ją. Be to, Guntheris įsivaikino tris savo žuvusio draugo vaikus. Magdai teko jais visais rūpintis. Porai gimė bendras sūnus Haraldas. Tačiau skyrybų su vyru priežastimi tapo visai ne vaikai. Paaiškėjo, kad sutuoktiniai tiesiog yra labai skirtingi žmonės: Guntheris buvo smulkmeniškas, pedantiškas, neturintis nė lašelio humoro jausmo. Jis dievino gyvenimą pagal taisykles. Magdai ši santuoka tapo kančia ir galų gale ji susirado meilužį – tą patį Chaimą Arlozorovą, kuris vėliau tapo žymiu sionistu.

Quandtas ruošėsi neištikimą žmoną gėdingai išvaryti, tačiau Magda gavo vyrą kompromituojančios medžiagos. Pasirodo, ir jis buvo ne kartą jai neištikimas. Taip ji susiveikė skyrybas ir dar gerus alimentus.

O vėliau Magda susipažino su Josephu Goebbelsu ir ištekėjo už jo. Santuokos liudininku tapo Hitleris. Goebbelsai susilaukė šešių vaikų. 1944-siais, karui artėjant link pabaigos, Magdai prasidėjo nerviniai priepuoliai. Kurį laiką ji gulėjo ligoninėje. Moteris jautė, kad netrukus Trečiasis Reichas žlugs. Jos nuojauta išsipildė. Po Hitlerio savižudybės Magda parašė laišką vyriausiajam sūnui:

„Neverta gyventi pasaulyje, kuris ateis po Fiurerio. Todėl išeidama iš jo aš drauge pasiimu vaikus. Gaila palikti juos gyventi tame gyvenime, kuris ateis. Mielaširdingas Dievas supras, kodėl aš ryžausi pati imtis savo išsigelbėjimo“.

1945-ųjų gegužės 1-ąją visi šeši Goebbelsų vaikai buvo nužudyti. Iki šiol nežinoma, kas suleido jiems morfijų bei sugirdė nuodus – tėvai ar gydytojas. Po vaikų nužudymo ir Magda, ir Josephas nusižudė, išgėrę cianido ampules. Pirmasis Magdos sūnus Haraldas išgyveno.

Gerda Bormann

Skirtingai nuo likusių nacių žmonų, Gerda dar ilgai iki santuokos jau turėjo reikalų su nacių partija: jos tėvas Walteris Buchas po I pasaulinio karo suartėjo su nacionalsocialistais ir ten padarė puikią karjerą. Taip kad su nacių idėjomis Gerda susipažino dar ankstyvoje vaikystėje. Tėvai tikėjosi, kad dukra ištekės už kokio ryškaus partijos veikėjo. Jų norai išsipildė su kaupu. Tik niekas nesitikėjo, kad gražuolė Gerda pasirinks dar tik kopti karjeros laiptais pradėjusį Martiną Bormanną. Net pats Martinas to nesitikėjo.

Jis gimė paprastoje pašto tarnautojo šeimoje. Jaunystėje planavo tapti ūkininku. Nors ir dalyvavo partijos veikloje, jau buvo teistas už kūno sužalojimą. Be to, Martinas buvo visa galva žemesnis už savo būsimą žmoną. Ištisus metus jis rimtai nežiūrėjo į Magdos reiškiamą simpatiją, tačiau vėliau visgi jai pasipiršo. Walteris Buchas sutiko, bet sunkia širdimi. Gerda ir Martinas sulaukė dešimties vaikų. Vienas jų žuvo dar būdamas kūdikiu.

Tačiau štai pačių sutuoktinių santykiai aplinkiniams buvo paslaptis. Gerda buvo pasirengusi bėgti pas vyrą vos šiam mostelėjus pirštu ir visiškai ignoravo jo neištikimybę. Netrukus Martinas užmezgė rimtą romaną su aktore Manja Behrens. Gerda ne tik nepasmerkė vyro – ji buvo jo pusėje. Bormanas rašydavo žmonai laiškus apie savo sudėtingus santykius su meiluže, o Gerda jam patarinėdavo. Beje, sprendžiant iš tų laiškų, Gerda ir Martinas iš tiesų mylėjo vienas kitą.

Toks požiūris į santuoką netrukus pakišo Gerdai idėją kaip kovoti su milžiniškomis netektimis fronte. 1944-siais ji paragino atsisakyti monogamijos. Gerda pareiškė, kad santuokinė ištikimybė – tai atgyvena, o nacionalsocialistinei visuomenei reikia naujų santuokos idėjų. Jos nuomone, vyrams derėjo turėti kelias santuokas vienu metu, o su visomis žmonomis ir vaikais elgtis kaip su teisėtais. Frazė „santuokinė neištikimybė“ turėjo būti pamiršta.

Martino Bormanno likimas ilgai buvo nežinomas: iš pradžių buvo manoma, kad jis pabėgo. Dabar laikoma, kad jis buvo nužudytas. 1972-siais rasti palaikai identifikuoti tik 1998-siais. Tačiau iki šiol kai kurie istorikai abejoja, ar tai tikrai buvo Bormanno kūnas.

Gerda taip pat pabėgo – kiek anksčiau. Po kelių savaičių ji atsidūrė Italijos karo ligoninėje: paaiškėjo, kad moteris serga vėžiu. Ji mirė ten pat – tik ne nuo ligos. Gerda nusižudė nusinuodijusi gyvsidabriu, kuris buvo naudojamas chemoterapijos metu. Bormannų vaikai liko gyvi – juos įsivaikino šventikas Theodoras Schmitzas.