Ji - jauna ir sėkminga moteris: puiki karjera, gražūs namai, šeima, turiningas laisvalaikis, kelionės, o ir grožio jai tikrai nepagailėta. Tik tai pastebiu aš, bet ne ji pati. Jos manymu viskas gali būti dar geriau. Galiu būti lieknesnė. Turtingesnė. Akys galėtų būti didesnės, o lūpos - putlesnės. Galėčiau nusipirkti vilą Tailande. O mano geriausia draugė galėtų būti Beyonce.

Tiesą pasakius, manau, kad net ir tuomet kažko trūktų. Kaip tai vadinama? Perfekcionizmu - XXI amžiaus liga. Turbūt atrodo, kad toks požiūris smarkiai perdėtas, juk mūsų visuomenėje perfekcionizmas ir noras viską atlikti tobulai vertinamas teigiamai. Tik tas noras yra liguistas, tuo viskas ir pasakyta. Pasak psichoterapeuto dr. Eugenijaus Laurinaičio, neegzistuoja pozityvus ir negatyvus perfekcionizmas. Toks skirstymas - pačių perfekcionistų išradimas, skirtas pateisinti jų elgesį.

Tu perfekcionistė, jei...

1. Nuolat pastebi klaidas ten, kur kiti jų nemato. Kai pamatai, kad kažkas negerai ar neteisingai, būtinai čia pat turi tai ištaisyti.
2. Svarbiausia tau - rezultatas. Visai nesvarbu, kas vyksta jo siekiant. Svarbiausia, kad būtų padaryta.
3. Vadovaujiesi taisykle arba viskas, arba nieko. Geriau išvis nieko nedarysi, nei suklysi.
4. Nuvertini save ir jauti baimę padaryti klaidą.
5. Esi kritiška savo ir kitų atžvilgiu.

Iš kur ateina perfekcionizmas? Visų pirma, iš mūsų visuomenės ir šeimos. Vis dar gajus įsitikinimas, kad turi būti arba pats geriausias, arba joks. Pats ryškiausias pavyzdys - aistros dėl Eurovizijos arba Olimpinių medalių. Lietuvai tai ypač aktualu.Kokia prasmė vykti į žiemos olimpines žaidynes, jei ten dažniausiai nesiseka? Arba kokia prasmė dalyvauti Eurovizijoje, jei vis tiek nesugebame nieko laimėti? Beje, labai įdomus dalykas: dauguma žmonių, išvis nesidominčių sportu arba muzika, būtent per panašius renginius tampa tikrais „ekspertais“, kuriuos itin jaudina mūsų šalies įvaizdis ir pasiekimai tarptautinėje sporto ar muzikos arenoje.

O dabar paanalizuokime šią situaciją. Ar žmonėms tikrai taip skauda dėl to galvą? Ar žmogus ko nors vertas tik tuomet, jei yra pats geriausias ir turi tūkstančius medalių, diplomų ar trofėjų? Kalbant apie Olimpines žaidynes, tai yra kiekvieno sportininko didžiausia svajonė ir gyvenimo tikslas. Tam dirbama daug metų. Iš šimtų, tūkstančių sportininkų laimėtojas gali būti tik vienas.

Ar visi kiti - nevykėliai? Nepaisant ilgų metų darbo, kraujo ir prakaito, ašarų, nusivylimų ir kovų su savimi? Nepaisant ilgų valandų, praleistų stadionuose, baseinuose, teniso kortuose ar slidinėjimo stovyklose. Nepaisant visų sulaužytų kaulų ir išnarintų sąnarių. Nepaisant to, kad mažai kas tikėjo, kad gali pavykti. Šie žmonės siekė savo svajonės. Kasdien. Ir jie sugebėjo patekti į Olimpines žaidynes, įvykdę griežtus normatyvus. Ar po viso šito jie vis dar nevykėliai, nes nelaimėjo medalio?

Šia tema yra nufilmuotas puikus filmas, paremtas tikra istorija, „Eddie the Eagle“. Jis pasakoja apie Maiklą Edvardsą - vaikiną, visą gyvenimą svajojusį apie Olimpines žaidynes. Bėda ta, kad jis neturėjo galimybės treniruotis profesionaliai. Taip, jis buvo mėgėjas, tačiau sugebėjo patekti į Olimpines žaidynes 1988 metais. Ar jis laimėjo medalį? Ne. Bet „Edis erelis“ pateko į istoriją.

Kodėl dabar apie tai kalbu? Nes visos mes tai daugiau ar mažiau savo gyvenime patyrėme. Prisimink savo tėvų spaudimą dėl pažymių, pasiekimų ir to, kad būtum „gera mergaitė“. Aš visą gyvenimą prisiminsiu tiesiog nesveiką spaudimą, kurį patyriau iš mamos, besimokydama pradinėje. Namų darbų darymas man keldavo pačias nemaloniausias asociacijas, nes kiekviena raidelė turėjo būti parašyta tobulai. Kiekviena. Kalbant apie raides, ar man vienai sudėtinga suprasti, kodėl toks didelis dėmesys skiriamas dailyraščiui? Rimtai. Ne, aš suprantu, kad raštas turėtų būti įskaitomas, tačiau svarbiau juk turinys, tiesa? Joks universitetas nepriims tavęs už gražų raštą. Darbo pokalbyje tuo taip pat nepasigirsi. Ir asmeniniame gyvenime tai nepadės. Bet nuo mažens mums nuolat sakoma, kad devyni - ne pažymys.

Neigiamos tėvų emocijos gali būti išreiškiamos labai įvairiais būdais, nebūtinai tiesiogiai. Nepasitenkinimas gali būti išreiškiamas ir mažiau pastebimu būdu, pavyzdžiui, nusivylusiu žvilgsniu, kai vaikas gauna 7. Užuot skatinę vaiką domėtis ir pagyrę už pastangas (tu tikrai stengeisi, aš didžiuojuosi tavimi dėl tų pastangų, kurias tu įdėjai), tėvai verčia vaikus jausti kaltę dėl savo „netobulumo“. Būtent čia atsiranda įsitikinimas, kad aš nesu verta meilės ir palaikymo, kol neįvykdysiu tam tikrų sąlygų, nes tik taip būsiu kažko verta.

Perfekcionizmas - mūsų pačių atspindys

Britų medicininės psichologijos profesorius Andrew Hillas teigia, kad perfekcionizmas - ne elgesio modelis, o tai, kaip žmogus mąsto apie save. Perfekcionistas yra nuolat nepatenkintas savimi ir kaltina save dėl nesėkmių. Toje pačioje situacijoje perfekcionistas ir neperfekcionistas reaguos skirtingai.

Įsivaizduok, kad susidūrei su kažkokia nemalonia situacija. Liaudiškai tariant, susimovei: negavai darbo, ne itin gerai išlaikei egzaminą ar apsikvailinai prieš simpatiją. Gali pasakyti sau: „Gerai, aš jaučiuosi kiek nusivylusi, tačiau tai nereiškia, kad esu bloga, kvaila ar niekam tikusi“. Arba gali galvoti, kad tu niekada nieko nesugebi padaryti gerai, viskas tavo gyvenimas - viena didelė nesėkmė, esi silpna, kvaila ir niekada nesusikursi normalaus gyvenimo. Tokie žmonės labai dažnai vėluoja atiduoti darbus ar pristatyti projektus, nes nuolat kažką tobulina ir perdaro. Beje, bendrauti ir gyventi su tokiais žmonėmis dažnai irgi viena kančia. Perfekcionistai labai jautriai reaguoja į bet kokią kritiką jų adresu ir yra visiškai neatsparūs stresui. Toks žmogus gali nueiti miegoti 5 ryto, nes reikėjo susitvarkyti spintą, išvalyti šaldytuvą ir perdaryti projektą. Nepabaigęs visko jis tiesiog negali eiti miegoti.

Psichoterapeutė ir psichologė Veronika Stepanova teigia, jog egzistuoja du pagrindiniai perfekcionistų tipai. Pirmąjį sudaro 90 % perfekcionistų. Tai yra tie žmonės, kurie dėl savo baimės klysti neišnaudoja galimybių ir savo potencialo. Jie gali turėti penkis aukštuosius, tačiau dirbti patį paprasčiausią darbą, nes nesijaučia verti daugiau ir bijo prisiimti atsakomybę. Juk vis tiek nepavyks. Antrąjį tipą sudaro vos 10 % perfekcionistų. Pastarieji gyvenime nuveikia daugybę dalykų ir gali pasiekti savo tikslus, tačiau... jie nemokės jais džiaugtis. Visuomet bus per mažai ir nepakankamai gerai.

Socialiniai tinklai irgi nepadeda. Stebėdamos kitų tobulų merginų tobulus gyvenimus, dažnai nesusimąstome, kad tikrasis vaizdas visai neatitinka realybės. Vadinamieji „life goals“ yra ne kas kita, o butaforija - dalykas, kuris neegzistuoja. Tai neegzistuoja. Tos merginos nevaikšto 24/7 su tobulu makiažu ir aukštakulniais. Jos kartais pykstasi su savo antrosiomis pusėmis ir jaučiasi nusivylusios gyvenimu. Kai kuriais atvejais Instagramas - tai jų darbas, būdas mergaitei iš provincijos užsidirbti pinigų iš reklamos ir sudaryti prabangaus gyvenimo įspūdį. Bėda ta, kad nesugebėjimas vertinti visko kritiškai skatina įsivaizdavimą, kad būtina visuomet atrodyti tobulai. Gerai dar, jei tai apsiriboja drabužiais ir kosmetika, tačiau dažnai merginos ima daryti plastines operacijas, norėdamos būti panašios į divas. Ir išeina, kad visas Instagramas pilnas klonų tais pačiais veido bruožais.

Noras stengtis ir siekti savo tikslų nėra blogai. Tačiau tai turi tau padėti, ne trukdyti. Galų gale, kartais juk taip nuostabu tiesiog dėl nieko nesirūpinti, tiesa? Atsikratyti perfekcionizmo nėra lengva, tai neįvyks per vieną dieną. Svarbiausia suvokti, kad sugalvoti standartai nėra tavo standartai. Kiekvienas turi savo stiprių pusių, į jas ir reikėtų susikoncentruoti. Kitas, jau radikalesnis žingsnis - atsiriboti nuo socialinių tinklų bent kelioms savaitėms. Gal taip patiks, kad net nebenorėsi ten grįžti?