“Vyras su vaiku — tai taip seksualu!” — krykštauja viena COSMO interneto svetainės diskusijos dalyvė. “Jis turi daugiau patirties ir tikrai neišsigąs išgirdęs, kad laukiuosi. Be to, bus švelnesnis, jaus didesnę atsakomybę”, — kaip susitarusios tvirtina dar kelios savo kailiu nepatyrusios, ką tai iš tikrųjų reiškia. “Jei būtume žinojusios, kokia košė užvirs, veikiausiai būtume kitaip pasielgusios”, — šaldo jų entuziazmą tos, kurios ištekėjo už vyrų su pridėtine verte.

Neketiname tavęs gąsdinti — tik manome, kad žinodama, su kuo teks susidurti, geriau tam pasirengsi ir lengviau įveiksi kylančius sunkumus.

Amžini saitai

Pirmiausia turi įsisąmoninti, kad per vaikus tavo mylimasis nepraras ryšio su buvusia žmona. Kartais tie saitai būna tokie tvirti, net siutas ima!

“Kai draugas prisipažino turįs ketverių metų sūnų iš pirmosios santuokos, ne itin nudžiugau, — pasakoja Rasa. — Tačiau nepasakyčiau, kad ir mirtinai išsigandau: berniukas gyveno kartu su motina, mano mylimasis su juo matydavosi palyginti retai… Deja. Kai susituokėme, kilo nenumatytų keblumų.

Teko pamiršti savaitgalius dviese: mylimasis beveik kiekvienąkart parsiveždavo sūnų. Iš pradžių tai skatinau — pati esu iš išsiskyrusios šeimos ir žinau, kaip svarbu išlaikyti ryšį su tėvu. Tačiau po pusmečio pradėjo atsibosti. Ypač skaudu buvo, kai vyras pasišovė kartu su senąja šeima sėsti prie Kūčių stalo.

“Suprask, — pasakė jis. — Berniukui reikia laiko apsiprasti, kad tėčio nebus net per šventes.” Tačiau mūsų šeimai tai buvo pirmosios Kūčios ir man jos atrodė itin svarbios! Kartu su vaiku į mūsų gyvenimą ne tik švenčių dienomis skverbėsi ir buvusi žmona: tai reikia sūnų nuvežti pas vaikų gydytoją, tai paimti iš darželio, kai ji užtrunka darbe.

Viskas lyg ir teisinga — kodėl ji viena turėtų rūpintis vaiku? Bet manęs kažkodėl neapleido mintis, kad taip ji siekia susigrąžinti buvusį vyrą. Kai jie trise išsiruošdavo į kiną, jausdavausi ne kaip teisėta žmona, o kaip kokia slapta meilužė, iš už kampo stebinti svetimos šeimos idilę.”

Išmintingesnis sprendimas. Vaiko iš vyro gyvenimo išbraukti neįmanoma. Tačiau paprašyti, kad šituose susitikimuose nedalyvautų buvusi žmona, — nieko smerktina.

“Vyras, žinoma, niekaip negali (ir neturėtų) išvengti kontaktų su eksžmona, jei jiedu turi bendrų vaikų, — teigia psichoterapeutas Robertas Petronis. — Juk rūpestis jais visą gyvenimą išliks bendras. Tačiau labai svarbu nubrėžti ribas. Viena — su vaiko auklėjimu, rėmimu susiję susitikimai, susitarimai, pokalbiai, visiškai kas kita — eksžmonos kišimasis į dabartinės šeimos gyvenimą, tarpusavio santykius.

Klaidą daro tie vyrai, kurie nesugeba atsiskirti nuo buvusios šeimos ir yra linkę dalyvauti jos gyvenime. Tokiu atveju ir vaikui gali būti sunku suvokti tas ribas, kurios atsirado po skyrybų. Reikėtų pasistengti įsisąmoninti, jog santykių triada mama — vaikas — tėtis po skyrybų skyla į mama — vaikas ir tėtis — vaikas.”

Kaltės šešėlis

Net jei jis jau buvo išsiskyręs, kai judu susipažinote, ir tu tikrai nesi jo ištuokos priežastis, vis tiek liksi kalta. Nes kiekvienas vaikas slapta tikisi, kad tėveliai kada nors susitaikys ir vėl bus kartu, o čia pasipainioji tu ir visas svajones sužlugdai.

Naivu tikėtis, kad vaikas staiga ims ir nuoširdžiai tave pamils. Ypač keblu, jei jo viltis susigrąžinti tėtį žadina ir buvusi žmona: iki smulkmenų iškamantinėja, kas dedasi judviejų namuose, ir pasinaudoja menkiausiu nesutarimu.

“Kartą su vyru prie jo paauglės dukros susiginčijome dėl kažkokios smulkmenos, — pasakoja neseniai ištekėjusi Rūta. — Jau kitą dieną jo buvusioji paskambino ir ėmė guosti mano vyrą dėl nenusisekusio gyvenimo. Girdi, jam, tokios jautrios sielos menininkui, neturėtų būti labai lengva su tokia valdinga moterimi kaip aš. O jis, užuot tuoj pat nutraukęs šitą šneką, pradėjo teisintis, esą aš labai daug dirbu, pavargstu, todėl mano elgesys visiškai suprantamas. Maniau, sprogsiu iš pykčio.”

Gražina manė pasielgsianti gudriai — pabandė dešimtmetį vyro sūnų paversti “dvigubu agentu”: pelniusi jo pasitikėjimą, pamažu ėmė pešti iš jo detales apie buvusį vyro gyvenimą. “Klausinėjau, ką jie veikdavo, apie ką kalbėdavosi. Vyliausi išgirsti ką nors bloga, kad įsitikinčiau, jog mūsų santykiai tobulesni. Deja! Vaiko atmintyje buvo išlikusios tik pačios gražiausios bendravimo akimirkos, — prisimena ji. — Tuomet mane apėmė noras įrodyti: aš geresnė!

Verčiausi per galvą bandydama vaikui įtikti — kad vieną dieną jis savo tėčiui pasakytų, jog esu puikesnė už jo mamą. Tačiau išgirdau tik buvusiosios kaltinimus, kad nuteikinėju vaiką prieš ją.”

Išmintingesnis sprendimas. Net jei ant blakstienų vaikščiotum, mažai tikėtina, jog vaikas dėl tavęs išsižadėtų mamos. Savo titaniškomis pastangomis pasieksi tik tiek, kad vieną dieną nebeištvėrusi konkurencijos tavo pirmtakė uždraus vyrui susitikinėti su vaiku ir tu, užuot tapusi gerąja fėja, liksi pikta ragana. Geriausia laikytis neutralumo. Neignoruok vaiko, bet ir nebandyk komentuoti nevykusio jo elgesio ar užpildyti tikrosios motinos auklėjimo spragų.

Pasak psichoterapeuto Roberto Petronio, įtampa, tvyranti tarp mamos ir naujos tėvo šeimos, pirmiausia guls ant vaiko pečių. Jam gali pasijusti ir kaltas, ir imti puoselėti nerealias viltis. Todėl buvusiems sutuoktiniams (ir jų naujųjų šeimų nariams) derėtų vengti komentarų vienas apie kitą, juolab vaiko akivaizdoje. “Išsiskyrėte. Ir galite tvarkytis gyvenimus kaip tinkami, net jei tai kam nors ir nepatinka”, — teigia psichoterapeutas.

Aistros dėl pinigų

Dar viena opi problemėlė — pinigai. Puiku, jei jų turit pakankamai. Tačiau jei šeimos biudžetą tenka planuoti kruopščiai, netikėtos išlaidos gali sukelti konfiktą.

“Suprantu, jis turi mokėti alimentus, — sako Gražina. — Bet nuolat vis dar atsiranda kas nors neplanuota: krepšinio pamokos, nauja striukė, vasaros stovykla… Kas bus, kai jo sūnus pradės studijuoti?” Dar sunkiau, kai imi įtarti, kad, manipuliuodama vaiku, buvusioji sėkmingai tvarkosi buitį ir atnaujina garderobą.

Išmintingesnis sprendimas. Pasak Roberto Petronio, neretas tėvas linkęs prie vaiko auginimo prisidėti ne tik formaliais alimentais.

“Tačiau šeimos biudžetas — abiejų sutuoktinių reikalas, todėl svarbu kartu nutarti, kiek pinigų skirti asmeniniams poreikiams, laisvalaikiui, buičiai, maistui, taip pat vyro vaikui. Žmonos nuomonė, vertinimai čia labai svarbūs. Jie turėtų būti geranoriški, tolerantiški, bet aiškūs. Negerai, jei moteris sukandusi dantis stengiasi visiškai į tai nesikišti.”

Jis kartu su jumis

Kur kas sunkiau, jei vaikas gyvena su tėčiu — taigi tavo vyru. Nepavyks tiesiog užmerkti akių.

“Jei myli vyrą, mylėsi ir jo vaikus” — ne kartą esi girdėjusi šitą frazę. Ir daugumai ką tik iškeptų pamočių ji sukelia didžiulį nevisavertiškumo kompleksą. Nes svetimus vaikus pamilti kaip savus pavyksta ne iškart. O kartais išvis nepavyksta. Imi graužtis, abejoti savo jausmų stiprumu. Galop viskas taip komplikuojasi, kad pradedi vaiko… bijoti.

Nebežinai, kaip reikėtų su juo elgtis. Lyg ir norėtum auklėti jį kaip tikra mama, antra vertus, žinai, kad vargu ar kada nors ją atstosi. O čia dar vyro artimieji ir netgi pats vyras akylai stebi tave, nes nesąmoningai yra pasirengę ginti jį nuo tavęs. Jei būsi pernelyg griežta, jų nuogąstavimus tik patvirtinsi. Tad daraisi labai atsargi ir pamažu prarandi vaiko pagarbą.

“Iš pradžių mano santykiai su vyro sūnumi klostėsi lyg ir puikiai, — guodžiasi Dalia. — Labai stengiausi jam įtikti ir kartu įrodyti jo tėvui, kad galiu būti puiki mama. Nė nepajutau, kaip vaikas užlipo man ant sprando — ėmė meluoti, atsikalbinėti. Prasidėjo konfliktai. Aš kaltinau vaiką, jis — mane, o vyras vis labiau irzo negalėdamas atkasti tiesos. Po metų išėjau gyventi atskirai.”

Išmintingesnis sprendimas. Kartais vaikai su naująja tėvo drauge iš tiesų elgiasi piktybiškai, nes nori išstumti ją iš bendro gyvenimo. Tačiau dažniausia jų priešiškumas kyla nesąmoningai, ne iš noro pakenkti — tiesiog svetimo žmogaus pastaboms mes visada jautresni nei artimo. Tačiau kad ir kaip būtų, svarbu išlikti principingai ir ginti savo poziciją. Vaikas, gyvenantis jūsų namuose, privalo laikytis jūsų taisyklių. Žinoma, labai svarbu, kad tave palaikytų vyras — neleisk jam pasitraukti į šalį ir tyliai stebėti, kaipgi čia viskas baigsis.

“Nereta antroji žmona skausmingai reaguoja, kad vyro santykis su vaiku iš pirmosios santuokos yra glaudesnis, stipresnis nei su ja, — aiškina psichoterapeutas R.Petronis. — Dėl to ji net gali pasijusti nereikalinga, tiesiog kliūtis. Arba imti konkuruoti su vaiku. Šiuo atveju vyro padėtis tampa nepavydėtina: jis myli ir ją, ir vaiką, tačiau gali pradėti jaustis kaltas ir prieš vieną, ir prieš kitą dėl jausmų antrajam. Taigi antrajai žmonai labai svarbu nepersistengti siekiant, kad vaiko jausmai tėčiui ir jai būtų lygiaverčiai. Galimas ir atvirkščias variantas: moteris nusprendžia, kad jos vyro santykiai su vaiku yra ne jos reikalas, ir stengiasi visiškai nesikišti. Tai irgi blogai: juk laikas ir pinigai bendri, be to, nukenčia jausmai.”

Tėvystės niuansai

Teks nuvilti ir tas COSMO interneto svetainės diskusijos dalyves, kurios tvirtino, jog vaikų turintis vyras palankiau sutinka žinią apie nėštumą. Anaiptol! Jis gali pamanyti, kad sauskelnių keitimas ir nemigo naktys jam jau praeitas etapas, į kurį visiškai nesinorėtų grįžti.

Pirmąkart susituokusieji laukdamiesi pirmagimio paprastai išgyvena itin stiprius jausmus, nes jiems viskas dar nauja. Vyras, jau turintis vaikų, nebepatiria šio laukimo stebuklo — jis viską jau žino. “Nė neįtariau, jog mintis, kad niekada negalėsiu padovanoti vyrui pirmagimio, gali būti tokia skaudi”, — prisipažįsta interneto svetainėje Eglė.

Tačiau reikia pripažinti: vyras su vaiku neabejotinai labiau patyręs kaip tėvas, su juo galbūt jausiesi saugesnė, nes žinosi, kad jis nelinkęs sprukti nuo atsakomybės.

Būtų kur kas blogiau, jei vyras nenorėtų bendrauti su savo vaikais iš ankstesnės santuokos. Gal taip gyventi ir patogiau, bet gerbti tokį vyrą išties sunku. Sunku ir pasitikėti. “Jis sako, kad pirmoji jo žmona yra tikra ragana, neleidžia jam bendrauti su vaikais, bet nelabai juo tikiu, — prisipažįsta Dalia. — Jei jam vaikai išties būtų svarbūs, kovotų dėl savo teisių. Bijau, kad jis mus gali palikti likimo valiai lygiai taip pat, kaip paliko pirmąją šeimą.” Sakoma, vyras vaikus iš pirmosios santuokos myli tiek, kiek myli savo buvusią žmoną. O kaip, tavo manymu, geriau — kad mylėtų ar kad nekęstų?

Tai vis dėlto ryžtis ar ne?

Ar tai reiškia, kad nuo vyro su vaikais turi bėgti kaip nuo maro? Nebūtinai. Ne viena šeima sėkmingai gyvena su būriu jo, jos ir bendrų vaikų. “Svarbiausia — šnekėtis apie tai su vyru, nors ir kiltų daug prieštaringų jausmų, — tikina psichoterapeutas Robertas Petronis. — Būtų išmintinga ir kreiptis pagalbos į psichologą: jis neutralus, todėl jam bendravimo klaidos ir nesutarimų pagrindas akivaizdesni.”

Ir staiga pasirodo jo vaikas…

Atrinkome tris tipiškesnes situacijas, į kurias gali pakliūti ir tu. Jas komentuoja Violeta Baublienė, Vilma Čereškienė ir Edita Mildažytė — moterys, kurioms pačioms teko įveikti bendravimo su vyrų vaikais barjerus.

Smėlis į akis. Paplūdimyje ilsitės trise: tu, vyras ir jo penkiametis sūnus iš pirmos santuokos. Kol vyras maudosi jūroje, berniukas su kitais vaikais stato smėlio pilis. Staiga dėl kažko supykęs jis žeria smėlio saują greta žaidžiančiam berniukui į akis. Tu bandai jį sudrausminti, o jis ant viso paplūdimio surinka: “Neaiškink. Tu man ne mama!”

Edita: “Na ir kas, kad nesu mama? Net jei ir kaimynė būčiau, turiu teisę pasakyti: taip elgtis blogai. Nors, tiesą sakant, dėl visų konfliktų su mažais vaikais kaltas suaugusysis. Jei vaiko reakcija tokia, matyt, jis buvo netinkamai drausminamas. Rėkti “Ką darai?! Tuoj gausi!” iš tiesų gali tik mama. Aš tiesiog pakelčiau vaiką už pažastų ir pasakyčiau: “Katine, na, negalima taip daryti. Juk tau irgi būtų nemalonu, ar ne?”

Violeta: “Neteko patirti net panašios situacijos, nes vyro sūnus visada būdavo mandagus — gal dėl to, kad aš “svetima”? Antra vertus, ne tiek daug laiko esame sykiu praleidę. O kai jis būdavo su mumis, stengdavausi nesikišti į jųdviejų su tėvu santykius: puikiai supratau, kad esu jam ne mama ir būsiu “gera” tol, kol jo neskriausiu. Vaikiška skriaudos samprata neturi nieko bendra su teisingumu. Tad jei būtų tokia situacija, galėčiau tik patvirtinti, kad tikrai esu ne jo mama, bet smėlis į akis — prastas tonas. Ir dar paklausčiau, ar jam pačiam būtų smagu gauti smėlio į veidą. Santykių aiškinimasis čia tikrai nepadėtų”.

Vilma: “Manau, vaikai iki septynerių metų pasaulį vertina kitaip nei vyresni. Jie neskiria tikrovės nuo prasimanymo ir nežino, kas yra diplomatija. Tačiau šiuo atveju nenusileisčiau vaikui. Paaiškinčiau, kad nesu ir nebūsiu jo mamytė, bet taip elgtis vis dėlto negražu”.

Trise lovoje. Romantiškas Valentino dienos vakaras. Paguldę miegoti vyro trejų metų dukrą, susirangote miegamajame pasiruošę žiūrėti erotinį filmą ir skirti laiko tik sau. Tačiau po keliolikos minučių tarpduryje pasirodo mažoji ir pareiškia: ji ką tik susapnavusi baisų sapną, todėl dabar miegosianti su jumis.

Edita: “Na, ir tegul miega. O erotinis filmas ir viskas, kas po jo, palauks iki ryto. Aišku, jei dar bus norinčių. Jei jau pasiėmėme vaiką savaitgaliui, tai ir reikėtų tą laiką pašvęsti jam. Nesiaiškinant, ar ji iš tiesų kažką susapnavo, ar tiesiog šiaip trokšta švelnumo. Ir kuo ta Valentino diena ypatinga? Kitos ne mažiau tinkamos romantiškai leisti laiką dviese”.

Violeta: “Nesu veidmainė, todėl būtų sunku nuslėpti nepasitenkinimą. Vyrui leisčiau suprasti, kad tai nesąmoningas nuolaidžiavimas, o su dukra galima derėtis. Bet trejų metų vaikas reikalauja globos, tad greičiausiai tektų miegoti trise. Kita vertus, kai mano vyras pareikšdavo, jog pernelyg popinu savo vaiką, man nebūdavo malonu — kildavo konfliktas. Kaip suprantu, tai tam tikra konkurencija dėl dėmesio ir meilės”.

Vilma: “Mane tai tik nudžiugintų, nes reikštų, jog mergaitė priima mane kaip mamą ir jaučiasi rami šalia mūsų. Manau, ir vyrui labai patiktų toks idiliškas vaizdelis. O pasidžiaugti vienam kitu dar bus progų”.

Naktis pirmosios žmonos namuose. Šįvakar sutarėte vakarieniauti pas tavo tėvus. Iki išvykimo likus vos pusvalandžiui vyras paskambina ir praneša: pakeliui į namus nusprendęs užsukti pas savo dukrą iš pirmosios santuokos ir pataikęs kaip tik tuo metu, kai mergaitei netikėtai pakilusi temperatūra. Buvusioji žmona bijo likti viena su sergančiu vaiku, todėl vizitą pas uošvius teksią atidėti ir apskritai šiąnakt jis namo negrįšiąs.

Edita: “Šiuo atveju kalbame ne apie vaiko, o apie buvusios žmonos kaprizus. Manau, tokia situacija sėkmingai išsprendžiama. Yra draugų, senelių, galima net pasamdyti slaugę. Tačiau vyras turėtų nakvoti namie. Nebent ketina ten pasilikti visam laikui”.

Violeta: “Priklauso nuo to, kiek ta temperatūra pakilo ir kokie buvusių sutuoktinių santykiai. Kartais ir vyrams kyla temperatūra. Jei tai nutiktų mūsų šeimoje, manyčiau, kad vaikui labai jau prastai ir yra rimtas pagrindas negrįžti. Esu linkusi pasitikėti, bet tik iki pirmos apgavystės. Tikrai nepulčiau tikrinti, ar tai tiesa, bet, tikiuosi, sulaukčiau tą vakarą ne vieno skambučio iš vyro ir nesidrovėčiau skambinti jam pati. Na, o ta vakarienė juk ne paskutinioji?”

Vilma: “Kam šiuo atveju vyras reikalingesnis — eksžmonai ar vaikui? Juk yra puikių vaistų, greitoji medicinos pagalba, galop ligoninė. Galima pabūti, kol praeis krizė, bet nakvoti... Tačiau jei jau vyras pasirinko kitą sprendimą, lieka juo tik pasitikėti”.