Net pačios geriausios sekretorės kur nors tolimame stalčiaus kamputyje laiko stebuklingąją priemonę, po plonu baltos emulsijos sluoksniu paslepiančią rašto darbuose įveltas klaidas. Dėl tos pat priežasties koreguokliai patinka mokiniams, studentams, pedagogams, žurnalistams, redaktoriams...

“Sekretorės ir kiti rašto žmonės sulaukė ne tik puikaus pagalbininko, bet ir dvasios ramybės — jie daugiau nebepuola į paniką, kad įvėlė vieną kitą žioplą klaidelę: visas nuodėmes paslepia koreguoklis”, — tik uždirbusi pirmąjį milijoną korekcinio skysčio išradėja Bette Nesmith Graham suprato padėjusi ne vien sau.

Jokių mašinėlių!

Nedidelio ūgio, apvalių formų — Bette buvo visiškai nepanaši į tipinę liekną ilgakoję sekretorę, kokios troško bene kiekvienas XX a. vidurio JAV verslininkas. Be to, spausdindama ji priveldavo daugybę klaidų — kasdien tekdavo perrinkti bent vieną kitą puslapį. Tačiau Bette ir neketino visą gyvenimą barškinti rašomąja mašinėle. Didžiausia jos svajonė buvo kepti pyragus, prižiūrėti namus, auginti žibuokles ir kas vakarą padėti ant stalo garuojančią vakarienę iš darbo grįžusiam vyrui.

Svajonė netrukus išsipildė. Bette ištekėjo už JAV ginkluotųjų pajėgų kapitono Warreno Nesmitho, pagimdė sūnų ir nusiteikė daugiau niekada nesėsti prie rašomosios mašinėlės. Kaip apmaudu! Po kelerių bendro gyvenimo metų Bette staiga suvokė nemylinti Warreno ir nusprendė jį palikti. “Tu padarei lemtingą klaidą ir niekada neturėsi progos jos ištaisyti”, — šiuos Warreno pasakytus žodžius po 20 metų Bette prisiminė kaip ironišką pranašystę.

Kuo skiriasi teisėta nuo baisios?

Susikrovė Bette visą savo turtą į lagaminą, pasiėmė penkiametį sūnų Michaelą ir išėjo į nežinią. Nei namų, nei pinigų. Kurį laiką moteris glaudėsi pas drauges ir giminaičius, kol galop nebeištvėrė prisiminimų — atrodė, kiekvienas gimtojo San Antonio kampas šaiposi: “O tavo svajonės ėmė ir ištiško kaip muilo burbulas!” Jiedu su Michaelu atsidūrė Dalase.

“Biurui reikia sekretorės. Pagrindinė sąlyga — mokėti spausdinti elektronine rašomąja mašinėle, ne mažiau kaip 55 žodžius per minutę”, — šis skelbimas atvedė Bette į “Texas Bank & Trust”. Per atranką ji įrodė galinti spausdinti ir greičiau, tačiau... su klaidomis.

Darbdaviai nusprendė, kad klaidų moteris privėlė iš jaudulio, ir priėmė ją į darbą. Jau pačią pirmą savaitę Bette vos neatsidūrė gatvėje, mat viename dokumente, kur buvo kalbama apie viršininko žmoną, vietoj lawful (liet. k. — “teisėta”) parašė awful (liet. k. — “baisi”).

Vis dėlto nuoširdumu padailinti atsiprašymai padėjo išsaugoti naująją vietą. Jau kitą dieną Bette prie rašomosios mašinėlės sėdėjo apsiginklavusi trintukais, skutekliais ir kitokiomis priemonėmis, kurios turėjo iškrapštyti būsimas klaidą iš popieriaus lapo: vieną dokumentą uolioji sekretorė išspausdindavo per 10 minučių, tačiau koreguodavo dar 15-a. Dažnai vis tiek reikėdavo viską perspausdinti — po korektūros skutekliu popieriuje žiojėjo skylės.

Nėra to bloga...

Taisydama klaidas Bette dirbo viršvalandžius, sūnus Michaelas ir dienas, ir vakarus leisdavo vienas. Arba bastydavosi Dalaso gatvėmis. Čia kažkas jam ir padovanojo nedidelę karinę signalinę raketą.

Dovana, kuria berniukas taip džiaugėsi, sprogo jo rankose. Labiausiai nukentėjo pirštai. Bette atrodė, kad ant jos ūžtelėjo visos pasaulio nelaimės. Gydytojai ramino, kad ne viskas prarasta, — Michaelas gali valdyti pirštus, tačiau juos reikia nuolat treniruoti.

Bette sūnui nupirko gitarą ir vertė ja skambinti. Labai greitai prievartos nebereikėjo — Michaelas tiesiog įsimylėjo šį instrumentą. Nepaleisdavo jo iš rankų, pradėjo kurti muziką, eiliuoti ir, užuot šlaistęsis gatvėmis, savo kvartale rengdavo mini koncertus. Aišku, jis dar nebuvo Michaelas Nesmithas iš roko grupės “Monkees”, tačiau jau net ir tuo metu turėjo būrį savo kūrybos gerbėjų.

Būsimosios roko žvaigždės motiną taip pat užgriuvo kūrybos metas. Vieną rytą eidama į darbą Bette pamatė, kaip du dažytojai uždažo užrašus ant namų sienų. Sekretorei į galvą šovė išganinga mintis: vos sulaukusi pietų pertraukos ji nulėkė į artimiausią ūkio prekių parduotuvę ir nusipirko baltų emulsinių dažų bei ploniausią teptuką.

Grįžusi į darbą ėmė eksperimentuoti, stengdamasi dažais užteplioti įprastines klaidas. Nesisekė: popierius šlapo, plyšo, o jei neplyšo, tai išdžiuvęs susiraukšlėdavo. Tačiau Bette nepasidavė — tą pačią dieną jos virtuvė virto laboratorija. Ko tik išradingoji sekretorė nepylė į dažus, bandydama juos sutirštinti: ir klijų, ir druskos, ir aliejaus...

Moteris net kreipėsi į Michaelo chemijos mokytoją. Šis patarė užuot naudojus gatavus baltus dažus, kurti savus ir jais eksperimentuoti. Paklausiusi šio patarimo, vieną dieną Bette vietoj vandens į savos gamybos dažus įpylė organinio tirpiklio. Popierius nebešlapo, dažai greit džiuvo, beveik nepalikdami pėdsako!

Ką gali užsispyrusi moteris

Mistake out (liet. k. — be klaidų”) — taip Bette pavadino savo išradimą, kuriuo suskubo pasigirti kolegėms. Gandas pasklido labai greit. Vis daugiau sekretorių užsukdavo pas ją į darbą, prašydamos parduoti buteliuką stebuklingo korekcinio skysčio.

Tada Bette suprato atradusi aukso gyslą. Namie ji įkūrė mini fabrikėlį: vakarais gamindavo skystį, o rytais prieš pamokas sūnus Michaelas dviračiu išvežiodavo jį užsakovėms. Paklausa augo kaip ant mielių.

“Reikėtų su kokia nors kompanija pasirašyti sutartį dėl pramoninės korekcinio skysčio gamybos”, — nusprendė Bette ir kreipėsi į nūdienos kompiuterių verslo gigantą IBM. Tačiau šios kompanijos vadovai tik pasijuokė iš sekretorės: esą kam reikalingas toks išradimas!

Bette dar kartą užsispyrė įrodyti, kad neklysta: paėmė iš banko kreditą ir įkūrė savo įmonę, pavadinimu “Liquid Paper” (liet. k. — “skystas popierius”). Nepraėjo nė dešimt metų, kai šis pavadinimas tapo bendrinis: ligi šiol liquid paper vadinamas kiekvienas koreguoklis, nesvarbu, kur jis būtų pagamintas.

Bette tapo milijoniere. Dalis “Liquid Paper” uždirbtų pinigų buvo skirta dabar jau legendine tapusios Bette sūnaus Michaelo roko grupės “Monkees” pirmiesiems įrašams. Bette įkūrė ir keletą fondų: vieni rėmė biuro inovacijų idėjas, kiti — naujus sprendimus, kurie apskritai gali palengvinti moterų gyvenimą. Rašikliai, segtuvai, šablonai, laikikliai, klijai, koreguokliai, kurie dabar guli ant tavo stalo, — tai vis sekretorės Bette Nesmith Graham fondų nuopelnas.

Pergalingas kelias

1956 m. — sekretorė Bette Nesmith Graham įregistruoja firmą, kuri gamina ir parduoda korekcinį skystį. Fabrikėlis telpa Bette namų virtuvėje: skystį vakarais ir naktimis gamina ji pati.

1962 m. — Bette įvelia klaidų į vieną iš dokumentų ir netenka sekretorės darbo. Tada ji visa galva neria į koreguoklių verslą.

1967 m. — kompanijos “Liquid Paper” metų apyvarta pasiekia vieną milijoną JAV dolerių.

1968 m. — korekcinio skysčio gamyba automatizuojama, per metus jo parduodama šiek tiek daugiau nei milijonas buteliukų.

1975 m. — “Liquid Paper” persikrausto į didesnes gamybines patalpas: nauja įranga per minutę pagaminama po 500 buteliukų korekcinio skysčio!

1976 m. — per metus “Liquid Paper Corporation” pagamina 25 mln. buteliukų korekcinio skysčio. Pelnas skaičiuojamas milijonais. Vien reklamai skiriamas vienas milijonas JAV dolerių per metus.

1978 m. — pasiligojusi Bette Nesmith Graham parduoda savo verslą už 47 mln. JAV dolerių.

1980 m. — po Bette mirties pagal testamentą pusė jos turto atitenka sūnui Michaelui Nesmithui, kita pusė — inovacijų fondams.