Kokia XX a. pradžioje turėjo būti moteris, kad vien savo jėgomis iš skurdžios provincialės taptų viena žinomiausių ir turtingiausių JAV moterų? Kupina idėjų, užsispyrusi, despotiška. Puiki verslininkė.

Kosmetikos pasaulyje beveik tuo pat metu viešpatavo trys grožio industrijos karalienės: Elizabeth Arden, Helen Rubinstein ir Estee Lauder. Visos jos buvo itin ambicingos, mėgo prabangą, prekiavo amžiną jaunystę žadančiais gaminiais ir veržėsi į tuomet vyrišku vadintą verslo pasaulį. Garsėjo jos ir šmaikščiais posakiais, pačių išrastais nuostabiais kremais. Tačiau iš visų trijų bene didžiausią atradimą padarė Elizabeth Arden. Ji sukūrė... save.

Florence Nightingale Graham (Elizabeth Arden), Vida Press nuotr.

Mažoji užsispyrėlė Florence Nightingale Graham (toks tikrasis Elizabeth Arden vardas) gimė Kanadoje, Vudbridžo miestelyje 1878 m. gruodžio 31 d., prieš pat vidurnaktį. Daugiavaikėje šeimoje, be jos, augo dar trys seserys ir brolis. Mergaitės tėvai buvo išeiviai Anglijos. Tėvas tapo fermeriu, nuolat sirguliuojanti motina augino vaikus. Kai ji mirė, Florence buvo vos šešeri. Kad kaip nors pramistų, mergaitei su kitais broliais ir seserimis teko nuo mažens padėti tėvui turguje pardavinėti daržoves. Ūgtelėjusi Florence niekuo nesiskyrė nuo kitų neturtingų provincijos merginų. Ir jos ir seserų laukį vienodas likimas: kuo greičiau susirasti tinkamą vyriškį (pageidautina pasiturintį), ištekėti ir nuolankiai prižiūrėti namus iki pat gyvenimo pabaigos.

Tačiau Florence svajojo apie kitokį gyvenimą. Sulaukusi septyniolikos, ji metė mokslus ir išėjo dirbti. Pabandė seselės, stenografistės, net stomatologo asistentės duonos. Tačiau nė vienas darbas jai nepatiko. Florence buvo įsitikinusi: ji gali pasiekti kur kas daugiau. Idėja, kaip užsidirbti pinigų, Florence šovė pradėjus dirbti sesele. Kremai nuo nudegimo ir balzamai odai raminanti: juk galima pabandyti juos pritaikyti ir grožiui puoselėti. Mergina šeimos virtuvėje įkūrė laboratoriją. Kad sukurtų tą vienintelį ir tobulą kremą, kuris padėtų desperatiškoms namų šeimininkėms vėl nušvisti mergautiniu grožiu. Bene labiausiai nuo Florence eksperimentų kentėjo kaimynai: kartais iš jos namų sklisdavo toks dvokas, kad atrodė, jog kepami pašvinkę kiaušiniai. Kaimynai kraipė galvas: vargšai Grahamai visai nusigyveno. Be pašvinkusių kiaušinių kvapo, Florence ilgai lydėjo ir kitos nesėkmės: jos niekas nepalaikė. Net jos šeima.

ELIZABETH ARDEN salonas, Vida Press nuotr.

Florence į tėvo priekaištus dėl jaunikaičio nekreipė dėmesio: jos galvoje jau brendo galingas verslo planas. Sulaukusi trisdešimties ir vis dar nepateisinusi tėvo lūkesčių „ateiti į protą“, Florence nusprendė vykti į Niujorką, pas ten įsikūrusį vyresnį brolį. Vos atvykusi, beprotiškai miestą įsimylėjo. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tokia, kuri aplanko tik laiminguosius, trunka visą gyvenimą ir niekada nenuvilia. Florence pribloškė pulsuojanti Niujorko energija. Pagaliau ji rado tai, ko troško. Meilė pasirodė abipusė: jos nuolat nerimstanti širdis ir kietas charakteris buvo kaip tik tai, ko reikėjo šitam miestui. Florence noras eksperimentuoti su kremais nemalšo. Ji susidraugavo su chemiku, tačiau ne tik tai padėjo jai greičiau patobulinti savo išradimus: mergina įsidarbino buhaltere vienoje farmacinėje kompanijoje ir rado būdų patekti į jos laboratorijas. Vėliau, pasinaudojusi savo puikia išvaizda, įsidarbino grožio salone, išmoko daryti fantastišką veido masažą. Netrukus visos klientės pageidavo „tos mažutės kanadietės tokiomis nuostabiomis rankomis“.

1909 m. Florence susirado partnerę – grožio žinovę Elizabeth Hubbard – ir įkūrė savo bendrovę. Po metų jos atidarė pirmąjį saloną – „Salon d‘Oro“ garsiojoje Niujorko Penktojoje aveniu. Tačiau partnerystė išsilaikė vos devynis mėnesius. Florence priekabių iškankinta, Hubbard pasitraukė: užsispyrėlei teko ne tik pačiai susimokėti nuomą, bet ir renovuoti saloną. Florence iš buvusios kolegės pasiliko tik naują vardą – Elizabeth. Prie jo priderino ir naują pavardę, nugvelbtą iš Alfredo Tennysono poemos „Enoch Arden“, pasiskolino iš brolio 6000 dolerių. Iš tų pinigų renovavo saloną, perdažė jo sienas savo mėgstama rožine spalva. Bet kažko vis dar trūko, kažkokios detalės. Ji ryžtingai čiupo raudonų dažų kibirėlį ir žengė prie durų. Baigusi darbą šį kartą jau patenkinta apsižvalgė. Rožinis interjeras ir ryškiai raudonos durys – štai Elizabeth Arden salonų stilius.

Garsiosios rudonosios salono durys, Vida Press nuotr.

Nepaisant karališko vardo, moteris dirbo tiesiog katorgiškai. Kiekvieną rytą keldavosi kuo anksčiau ir atvažiavusi į saloną pati jį iššveisdavo taip, kad viskas spindėtų. Tada nuo devynių ryto iki šešių vakaro tvarkydavo klientes. Po darbo vėl tapdavo Graham ir su šia pavarde kokiame nors salone dirbdavo manikiūrininke. Arba plušėdavo laboratorijoje. Arba tvarkydavo sąskaitas.

Po šešių mėnesių Florence grąžino broliui skolą. Dar vėliau nusprendė pasitobulinti. Ne šiaip sau kur nors – Paryžiuje, mados sostinėje, Florence jis įkvėpė kurti. Po kelių mėnesių grįždama į Ameriką ponia Elizabeth Arden vežėsi šūsnį skaistalų ir įvairių atspalvių pudrų, sukurtų pačios. Tais laikais makiažą sau leisdavo nebent aktoriai (tik scenoje) arba prostitutės. Elizabeth Arden pirmoji pasiūlė visoms amerikietėms akių makiažą. Maža to, būtent jos pastangomis makiažas tapo tiesiog privalomu ledi atributu. Dabar daugelis žurnalų ir salonų siūlo pakeisti įvaizdį – sutvarko merginas taip, kad kartais sunku ir atpažinti. Elizabeth Arden buvo pirmoji, įdiegusi tokią paslaugą savo salonuose.

Ji suteikė šansą kiekvienai Pelenei tapti princese. Ji puikiai mokėjo atsirinkti komandą: „Man reikalingi tik tokie žmonės, kuriems nepriimtinas žodis „Neįmanoma“. Taip ji susirado chemiką Fabianą Swansoną ir įgyvendino daugybę stulbinamų projektų. Jis padėjo jai sukurti pirmąjį milžiniškos sėkmės sulaukusį kremą „Venetian Cream Amoretta“ – tokį, apie kokį ir svajojo Elizabeth: lengvą ir purų kaip plakta grietinėlė. Maža to, priderino prie jo ir veido losjoną – „Arden Skin Tonic“. Kosmetikos pasaulyje tai sukėlė tikrą revoliuciją: pirmą kartą grožio priemonių gamyba buvo pagrįsta moksliniais tyrimais. Nuo 1920 m. sėkmė Elizabeth lydėjo kiekvieną žingsnį. Jos gaminiai išgarsėjo, moterys dievino naują odos priežiūros ritualą: nuvalyti, sudrėkinti, pamaitinti odą ir suteikti jai atspalvį. 1936-aisiais Elizabeth sukūrė savo kvepalus „Blue Grass“.

Ilgametė "Elizabeth Arden" ambasadorė - aktorė Catherine Zeta Jones, Vida Press nuotr.


ELIZABETH ARDEN aromatai: naujiena - "White Tea" ir klasika - "GREEN TEA", gamintojo nuotr.

1938 m. žurnalas „Fortune“ paskelbė, kad ji uždirba tiek, kiek nėra uždirbusi nė viena kita moteris per JAV istoriją. Elizabeth daugelyje sričių buvo pirma. Ji pirma sukūrė kremą-pudrą, derančią prie veido odos atspalvio. Ji pirma pasiūlė vieno įvaizdžio idėją – kai net nagų spalva priderinama prie viso veido makiažo. Pirmoji pradėjo sukti reklaminius savo gaminių klipus kino teatruose. Tačiau sėkmė nė kiek nesušvelnino jos būdo. Ji visada pabrėždavo, kas kompanijoje bosas. Ji buvo darboholikė: reikalaudama iš kitų, savo pavyzdžiu rodė, kaip reikia dirbti. Elizabeth Arden visame pasaulyje sparčiai atidarinėjo salonus, kol galiausiai išdidžiai pareiškė: „Yra tik trys amerikietiški pavadinimai, žinomi visuose pasaulio kampeliuose. Tai – Zinger, Coca Cola ir Elizabeth Arden.“

ELIZABETH ARDEN veido odos priežiūros rinkinys "Eight Hour": apsauginis kremas, pagalbinės priemonės rankų ir lūpų švelnumui, gamintojo nuotr.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Elizabeth suvokė: šis karas pakeis ir moters padėtį visuomenėje. Rinkoje plito nauja sąvoka: „karjeristė“. O tai – naujos potencialios klientės, kurias reikia tik prisivilioti. Elizabeth pristatė naują makiažo ir drabužių derinį, skirtą biure dirbančiai moteriai. Ji net sukūrė lūpų dažus karinėse pajėgose tarnaujančioms moterims – tokius, kurie derėtų prie karinių uniformų. Elizabeth, beje, neapsiribojo grožiu – aktyviai reiškėsi ir kitose srityse. Jogos pagrindu sukūrė pratimų sistemą kūnui stiprinti, o 1943 m. ėmėsi mados (būtent ji išpopuliarino dizainerį Oskarą de la Rentą). Savo namuose Meine Elizabeth įkūrė prabangų SPA saloną, pavadintą „Pagrindiniu šansu“ – šansu susigrąžinti prabėgusios jaunystės grožį. Šio SPA klientės ne tik laikėsi dietos, sportavo ir gražino kūną – jos mokėsi ir makiažo paslapčių. Čia noriai laiką leido ir pirmoji šalies ledi Mamie Eisenhower.

ELIZABETH ARDEN grožio mokymai, Vida Press nuotr.



ELIZABETH ARDEN paakių serumas su keramidais "Advanced", gamintojo nuotr.

Elizabeth be galo mėgo žirgus. Pirmąjį žirgą ji įsigijo 1931 m. Vėliau atidarė žirgyną. Daugelis Elizabeth žirgų tapo įvairių lenktynių nugalėtojais, ji susižėrė nemenką pelną. Žirgai buvo lepinami visais įmanomais būdais. Ji tvirtino: „Elkis su žirgu kaip su moterimi, o su moterimi – kaip su žirgu. Ir jie abu tau laimės.“ Net sulaukusi solidaus amžiaus, Elizabeth puikiai atrodė – kaip ir dera grožio ekspertei: „Manęs nedomina amžius. Žmonės, kurie pasakoja, kiek jiems metų, yra kvaili. Tau tiek metų, kiek jauti viduje.“ Elizabeth gyveno Penktojoje aveniu dešimties kambarių bute, jis visas buvo dekoruotas jos mėgstama rožine spalva. Ir ji pati visada dėvėdavo tik tokios spalvos drabužius.

Florence Nightingale Graham (Elizabeth Arden), Vida Press nuotr.

Grožio pasaulio karalienė mirė 1966 m., taip ir nesulaukusi 88 metų, savo mylimojo Niujorko glėbyje. Iki pat paskutinės dienos ji dirbo. Iki pat paskutinės dienos visas kompanijos gyvenimas priklausė tik nuo jos valios. Tuo metu jos turtas siekė apie 40 milijonų JAV dolerių, o salonai veikė 78 šalyse. Ant jos antkapio iškalta: Elizabeth N. Graham. Jos paskutinė valia buvo iš pasaulio išeiti ta pavarde, kuria atėjo. Tačiau Elizabeth Arden nepamiršta: visame pasaulyje ir toliau sėkmingai prekiaujama jos įkurtos kompanijos gaminiais, o 1990 m. žurnalas „Life“ įtraukė ją į garsiausiųjų XX amžiaus amerikiečių šimtuką.

Fotogalerijoje - nuotraukos iš "Elizabeth Arden" kosmetikos linijos pristatymo: