Lotoso kojytės

Ištisą tūkstantmetį Kinijoje maža moters pėdutė buvo laikoma grožio etalonu. Sulaukusioms vos šešerių – septynerių metų, mergaitėms pradėdavo standžiai bintuoti pėdas. Visi pirštai, išskyrus didįjį, buvo prispaudžiami prie pado, tada standžiai bintuojami išilgai pėdos, siekiant išgauti lanko formą. Avalynė buvo reguliariai keičiama, kas kartą vis į mažesnę už prieš tai buvusią. Vaikui tai sukeldavo didžiules kančias. Pėdutės tino, kraujavo, pūliavo, lūžinėjo kauliukai. Tos kančios tęsdavosi dvejus – trejus metus ir jei mergaitė išlikdavo gyva, jos kojyės buvo laikomos „paruoštomis“. Pėdutės ilgis neturėjo viršyti 7–10 cm, tad jaunoji kinė vargiai galėjo vaikščioti be kitų pagalbos. Be to, pėda būdavo taip deformuota, kad į žmogaus galūnę ji buvo beveik nepanaši.

Toks merginos bejėgiškumas bylojo apie jos kilmingą prigimtį. O tai reiškė, kad ji ne tik nėra dirbusi jokių fizinių darbų, bet ir vaikščioti jai nėra reikalo – ją ant rankų nešiodavo tarnai. Iš kitos pusės, sužalotos kojos užtikrino jos gerą vardą ir moralę, nes ji paprasčiausiai negalėjo nueiti į pasimatymą.

Nuo merginos pėdutės dydžio priklausė jos „rinkos kaina“, tai yra jos šansai sėkmingai ištekėti. Buvo manoma, kad natūralių, didelių pėdų savininkės netenka pagrindinio skiriamojo bruožo tarp moterų ir vyrų.

Pėdų bintavimas turėjo labai liūdnų pasekmių merginos sveikatai. Sutrikus normaliai kraujo apytakai pėdose, jos dažnai supūliuodavo. Nagai įaugdavo į odą, pėda pasidengdavo nuospaudomis ir skleidė siaubingą dvoką. Dėl nuolatinio krūvio, tenkančio klubams ir sėdmenis, šie ištindavo, todėl vyrai merginas vadindavo „saldžiai apkūniomis“. Be to, tokios moterys suluošintomis kojomis gyveno praktiškai sėdimą gyvenimo būdą, o tai sukeldavo joms dar daugiau problemų.

Žirafos kaklas

Tiesus, ilgas kaklas, be abejonės atrodo žaviai. Todėl Birmos gyventojos dėl šio grožio ryžtasi bet kokiam skausmui ir nepatogumui. Nuo ankstyvo amžiaus mergaitėms ant kaklo pradedami mauti mediniai žiedai. Su kiekvienais metais jų skaičius didinamas, o kaklas tokiu būdu atitinkamai pailgėja. Palaipsniui kaklo ilgis gali pasiekti net pusmetrį – būtent tokio idealo siekia birmietės. Ilgainiui be šių žiedų moterys nebegali nulaikyti galvos, todėl žiedų kolje nuėmimas joms tampa didžiausia bausme (pavyzdžiui už neištikimybę).

Bedantės gražuolės

Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, tačiau ne tik akinanti baltų dantų šypsena gali kelti susižavėjimą. Melanezijos ir Centrinės Azijos dailiosios lyties atstovės specialiai kramto tam tikros rūšies vaisius ir riešutus, kurie taip sunaikina dantis, kad jie tampa tarsi nematomi. Laikoma, kad tokios gražuolės tampa panašesnės į bedančius vaikus, o tai reiškia, kad jos atrodo paklusnios ir nuolankios. Tokios jos vietiniams vyrams atrodo kur kas patrauklesnės. Dar žiauriau su savo dantimis vardan grožio elgiasi kai kurių Angolos vietovių moterys – jos priekinius dantis paprasčiausiai išsimuša. Kai kurių Kongo genčių moterys, siekdamos tobulo grožio, dantis nušlifuoja, o polinezijietės savo dantims suteikia trikampę formą.

Plokščia krūtinė

Viduramžių Europoje graži moteris buvo laikoma ta, kurios krūtinė buvo itin maža. Toks grožio supratimas atsirado iš krikščioniškojo pasaulio ir Mergelės Marijos kulto. Moteryje itin vertinamos buvo mažos rankos ir kojos, siauri klubai, plokščia krūtinė, ilgas, grakštus kaklas, aukšta, atidengta kakta (nuskutami plaukai), pailgas veido ovalas, blyški oda, šviesūs plaukai, siauros lūpos. Moters išvaizda turėjo priminti bekūnį angelą.

Norinčios turėti plokščią krūtinę, ją standžiai bintuodavo ar suspausdavo metalinėmis plokštelėmis. Tai daryti pradėdavo dar mažoms mergaitėms, kad nesivystytų pieno liaukos.

Be kita ko, viduramžių laikas buvo itin šlovinamas motinystės kultas, kurio aukščiausiu idealu buvo laikoma Mergelė Marija. Todėl viduramžių laikų moteriai privalu buvo turėti apvalų pilvuką, kuris figūrai suteikė S formą. Norėdamos būti panašios į nėščiąją, damos pilvuko didinimui pasitelkdavo net specialias pagalvėles.

Nuodinga kosmetika

Praktiškai per visą Europos istorijos laikotarpį išbalęs veidas buvo laikomas grožio etalonu. Balta veido spalva reiškė aukštesnę kilmę, nes prastuomenės atstovių oda nuo įvairių lauko darbų ir įdegio saulėje buvo grubi ir tamsi. Norėdamos paryškinti blyškumą, veidą damos tepdavo švino ir cinko balikliais. Deja, jie labai gadino odą, ji greitai suvysdavo, ant jos atsirasdavo skausmingų žaizdelių. Nuodingieji cinkas ir švinas palaipsniui nuodijo mados „aukas“, o neretai prišaukdavo net mirtį. Dėl baltos odos damos nuleidinėdavo kraują, gerdavo actą.

XVII-XVIII amžiuose moterys veidus tepdavo itin storu baliklio sluoksniu. Buvo sukurtos net specialios pudravimui skirtos spintos. Apsirėdžiusi ir jau „sukonstravusi“ šukuoseną, dama įeidavo į tą spintą ir gausiai pudruodavosi. Į pudros sudėtį įėjo ryžių krakmolas, švinas, bismutas ir arsenas. Ryžių milteliai su švino priemaišomis atkeliavo iš Kinijos. Kinietės ir japonės vardan grožio taip pat kentėjo nuo dažnų apsinuodijumų.

Europietės, norėdamos dar labiau išryškinti savo grožį, į akis lašindavo belladonn’ą (šunvyšnę). Šis augalas anksčiau buvo naudojamas akių vyzdžiams išplėsti, nes būdavo laikoma, kad dėl to išryškėja moters akių grožis ir patrauklumas, akys patamsėdavo ir blizgėdavo. Deja, dažna to pasekmė buvo apakimas ir haliucinacijos.

Priverstinis nutukimas

Keliaujantiems po Mauritaniją teko matyti siaubingai nutukusias merginas, kurios vos begalėdavo paeiti, judėdavo jos praktiškai tik prilaikomos dviejų vergų. Būtent tokios merginos ten laikomos grožio etalonu ir sulaukia išskirtinio vyrų dėmesio. Pagal vietines tradicijas į gražuolės titulą pretenduoti galėjo mergina, kurios ūgis siekė 160 cm, o svoris – 150 kg. Apvalios formos ir sniego baltumo oda vyrams darė ypatingą poveikį. Motinos vertė savo dukras valgyti didžiulius kiekius kaloringo maisto, kas dieną išgerti po penkis litrus pieno. Kai dukra atsisakydavo prasižioti, motina su pagaliu skaudžiai mušdavo jai per pėdas ir kai ši iš skausmo pradėdavo šaukti, motina įsigudrindavo sukimšti jai maisto likučius.

Panašūs papročiai buvo paplitę ir Sacharos dykumoje tarp tuaregų. Ten merginos nupenėjimu užsiimdavo visi šeimos nariai. Turtingų tėvų dukros globa būdavo patikėta keliems vergams, kurių vienintelis rūpestis buvo priversti merginą kuo daugiau suvalgyti maisto ir išgerti pieno. Tam, kad riebalai pasiskirstytų tolygiai po visą kūną, šie tarnai stropiai ją masažuodavo, po to dar voliodavo smėlyje.

Bathory kraujo vonios

Tikra grožio fanatike buvo laikoma vengrų grafienė Elizabeth Bathory. Bathory labai bijojo pasenti ir netekti savo grožio, apie kurį legendos sklandė po visą Europą. Netikėtai sau pačiai ji atrado „grožio vonias“. Kartą, Elizabeth šukuojanti tarnaitė, netyčia išrovė jai plauką. Įpykusi grafienė trenkė merginai tokia jėga, kad šiai iš nosies plūstelėjo kraujas, o keli lašeliai nulašėjo ant Elizabeth rankos. Grafienei, pasirodė, kad oda toje vietoje, kur užlašėjo kraujas, pasidarė minkšta ir švelni ir ji nusprendė visa išsimaudyti kraujyje. Tai tapo žiaurių žmogudysčių pradžia, kurios tęsėsi dešimt metų. Per tuos metus į pilį ji atviliojo 650 jaunų merginų, pažadėdama joms darbą ir pinigus. Vietoj to jos būdavo laikomos rūsyje tol, kol grafienei prireikdavo kraujo naujai voniai.

Nežinia, kiek tai būtų trukę, jei ne vienas atsitiktinumas. Vienai iš jos aukų vis tik pavyko pabėgti iš pilies ir nusigauti pas vengrų karalių Motiejų II, kuris paskyrė tyrimo komisiją. 1610 m. gruodžio 30-ą dieną grafienės vampyrės pilis buvo užgrobta. Vasario mėnesį teismo sprendimu, visi su šiais juodais darbeliais susiję žmonės buvo nuteisti kankinančiai mirčiai, o kai kurie buvo sudeginti gyvi. Pačią Elizabrth teko palikti gyvą: jos titulas garantavo jai neliečiamybę. Ji buvo užmūryta viename iš savo pilies kambarių, o maistą jai tiekdavo pro siaurą plyšelį sienoje. Po trejų metų, būdama 54-ių, ji mirė.