Indonezijos vyriausybė tvirtina, kad šaliai priklauso 17 504 salos, tačiau geografai sako, kad tik 13 466, mat likusios atsiranda tik atoslūgio metu. Kaip ten bebūtų – tik apie 6 000 salų yra gyvenamos ir kiekviena iš jų susikūrė savo nuosavą kultūrą. Jūrų prekybos kryžkelėje tarp Europos ir Vakarų Azijos iš vienos pusės bei Rytų ir Šiaurės Azijos – iš kitos įsikūrusi šalis traukia ne tik prekeivius, bet ir būrius turistų. Kas gi nenorėtų vienų atostogų metu pabuvoti keliuose skirtinguose pasauliuose? Tačiau kaip vienam apsilankymui iš 6 000 salų išsirinkti vos kelias?

Indonezija – vienareikšmiškai geriausia atostogų kryptis vasarai iš visos Pietryčių Azijos, kadangi nuo gegužės iki spalio ten yra sausasis žiemos sezonas, kai tuo tarpu beveik visose kitose šalyse šiuo periodu lyja ir yra per daug karšta, – tvirtina egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ bendrasavininkė G. Štaraitė. – Dėl skirtingų Indonezijos geografinių ir istorinių ypatumų, sunku ją pristatyti kaip vieną šalį. Iki pat XX a. niekas iš Indonezijos archipelago gyventojų nelaikė savęs viena valstybe, o ir po 1945 m. nepriklausomybės paskelbimo buvo daug religinių, etninių ir nacionalinių identitetų prieštarų. Būtent todėl kiekviena sala atrodo tarsi kitas pasaulis.“

G. Štaraitė iš visų salų išskiria šešias – vienos kelionės metu apsilankius bent keturiose, jau bus galima pajusti Indonezijos dvasią ir jos įvairiapusiškumą.

Foto: Adobe Stock
Foto: Adobe Stock

Džavos saloje gyvena apie 60 proc. visų šalies gyventojų, čia įsikūrusi šalies sostinė Džakarta. Tradiciniai kaimeliai čia maži, juose daugiausiai auginami ryžiai, mat Džavos dirvožemis yra vienas iš derlingiausių visoje šalyje. Vienas iš tokio dirvožemio „kaltininkų“ – ugnikalnis Merapi. 2911 m aukščio klasikinis kūgis per paskutinį šimtmetį buvo išsiveržęs gerą tuziną kartų. Manoma, kad dėl jo išsiveržimų XI a. buvo evakuota visa Borobuduro karalystė. Borobuduras – tai vienas iš Pietryčių Azijos architektūros perlų, kuriam prilygsta tik Baganas Mianmare ir Angkoras Kambodžoje. Iškilęs virš žalių ryžių laukų ir palmių giraičių, šis budistinis pastatas stovi toks pat gražus, kaip ir prieš 1 200 metų. Dar vienas salos traukos centras – magiškas Bromo ugnikalnis, iškilęs kito, didesnio ugnikalnio suformuotoje kalderoje.

Foto: Adobe Stock

Sulavesio gyventojai – nuo seno puikūs jūrininkai ir prekybininkai. Ryškiausia Sulavesio vieta yra salos centre esanti unikali žemė, vadinama Tana Toraja. Torajiečiai yra tarsi apsėsti mirties, bet ji čia ne tragiška gyvenimo pabaiga, o perėjimas į kitą, galbūt geresnį pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas, labai svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių – buivolų. Dar iki XX a. pradžios gyvuliai buvo tiesiog aukojami, bet olandai, pasibaisėję tokiu resursų švaistymu, paskatino laidotuvių metu nesuvalgytą mėsą įdėti svečiams išsinešti ir išdalinti apylinkės vargingiesiems. Taip turtingo žmogaus laidotuvės tampa tikra puota visam kaimui. Beje, torajiečiai, priešingai, nei dauguma Sulavesio salos gyventojų, yra krikščionys, mat islamas jiems netiko dėl draudimų valgyti kiaulieną ir gerti palmių degtinę laidotuvių metu. Laidotuvės įprastai vyksta sausuoju metų laiku, ypač dažnai – liepą–rugsėjį ir per Kalėdas, kai į Sulavesį, namo, sugrįžta čia negyvenantys artimieji. Patekti į laidotuves nėra labai sunku, svečiai užsieniečiai čia gana laukiami, tad tikrai atsiras vietinis žmogus, kuris nukreips jus tinkama linkme. Tiesa, nepamirškite atnešti dovanų!

Foto: Adobe Stock

Kas buvo Indonezijoje, bet neaplankė Borneo – negali sakyti, kad tikrai pamatė šalį. Trečia pagal dydį pasaulyje Borneo sala priklauso trims šalims – Indonezijai, Malaizijai ir Brunėjaus sultonatui. Laukinė gamta kelionėse visada palieka didžiausią įspūdį, o kai ją pamatai iš taip arti – įspūdis tiesiog milžiniškas. Tai viena iš dviejų salų pasaulyje, kur laisvėje gyvena didžiosios žmogbeždžionės orangutanai. Juos tyrinėjo bei saugojo ir lietuvė dr. Birutė Galdikas. Manoma, kad Birutės ir kitų aktyvistų dėka per pastarąjį dešimtmetį orangutanų populiacija padidėjo maždaug iki 50 000 vienetų, tačiau tai vis dar per mažai, kad užtikrintų rūšies išsilaikymą. Vienam orangutanui išsimaitinti reikia apie 40 kvadratinių kilometrų teritorijos. Per dieną jie nueina apie 7 kilometrus, kasnakt pasidarydami po naują vietą miegoti – lizdą aukštai medžiuose. Birutė Galdikas yra sakiusi, kad orangutanai šiek tiek atspindi tą nekaltumą, kurį mes, žmonės, turėjome Rojuje, ir kurio netekome.

Foto: Adobe Stock
Foto: Adobe Stock

Žymiausia iš Indonezijos salų – Balis. Vieniems tai puiki atostogų vieta, į kurią vis norisi grįžti, kitiems – tik dar vienas iš gausybės kurortų, niekuo nesiskiriančių nuo kitų beveidžių poilsio vietų. Jiems siūlau tiesiog išsinuomoti motorolerį ir kelias dienas paklaidžioti siaurais keliukais, pabandyti sodinti ryžius kartu su sutiktais kaimiečiais, išmokti padaryti aukų krepšelius iš palmių lapų, gėlių, smilkalų ir žiupsnelio ryžių. Taip pat Balyje visada rasite ką nors švenčiant, mat kiekviena iš 20 tūkstančių Balio šventyklų (čia neskaičiuojamos šventyklėlės namuose, pakeliui ar laukuose) žymi kurią nors datą iš tradicinio 210 dienų kalendoriaus. Tad gyvenimas čia nuolat stoja – visiems tenka sudalyvauti vienoje ar kitoje ceremonijoje. Visos Balio šventės yra bendruomenės reikalas, tad drąsiai galite prisijungti stebėti vestuves ar laidotuves. Žinoma, derėtų išlaikyti pagarbą ir nuolat nespragsėti fotoaparatais.

Foto: Adobe Stock
Foto: Adobe Stock

Žaliąją Flores salą, kur įsikūrę skirtingi namai ir skirtingos kultūros, vienija linksmybės ir meilė šiuolaikinei muzikai – kiekvieną vakarą bet kuriame iš regionų, iš automobilių ir nešiojamų magnetofonų, leidžiamas rėksmingas vietinis popsas. Sala lyg ir neturi garsių lankytinų vietų, be to, kasdien po 5–6 valandas praleisite važiuodami iš vienos vietos į kitą, tačiau tie kelionės momentai vis tiek yra mieli. Didžiausią įspūdį palieka vulkaniniai Kelimutu ugnikalnio ežerai, kurie laikui bėgant keičia savo spalvas. Kadaise vienas iš jų buvo baltas, kitas – raudonas, trečias mėlynas. Vietiniai teigia, kad baltajame gyvena dorų žmonių sielos, raudonajame – nusidėjėlių, na, o mėlynasis – lyg skaistykla. Šiek tiek gaila, kad mokslininkų dar neišaiškinti cheminiai procesai baltą ir raudoną spalvas pakeitė. Dabar taip lengvai nepasakysite, kur nueina kuri siela...

Foto: Adobe Stock

Komodo nacionalinis parkas apima tris didesnes salas – Komodo, Rinka ir Padaro bei daugybę mažų salų. Ši teritorija yra tikras nardytojų rojus, kur tarp įspūdingų koralų ir pinčių sąžalynų galima stebėti daugybę žuvų rūšių – ryklius, rajas, pigmėjinius jūrų arkliukus, aštuonkojus ir daugybę kitų gyvių. Bet pirmiausia čia atvykstama pamatyti Komodo varaną, tą paskutinį dinozaurų palikuonį, sunkiausią pasaulio driežą, kuris vidutiniškai sveria apie 70 kg. Jo kūnas ilgas, iki 3 m, galūnės gerai išsivysčiusios, o stipriai skeltas liežuvis, ieškant maisto, nuolat kyščioja laukan – juo varanas užuodžia. Didžiausia tikimybė pamatyti Komodo drakoną yra prie reindžerių stovyklų. Vaikštant po salas ir ieškant varano, jus lydės jauni vyrukai su lazdomis skeltais galais, kurios skirtos varanui prispausti prie žemės. Kad ir kaip baisiai beskambėtų istorijos apie drakonų užpultus vietinius gyventojus, turistų čia nukentėjo nedaug – visi dėl savo neatsargaus elgesio.

Anot G. Štaraitės, viena iš priežasčių, kodėl žmonės įsimyli Indoneziją – tai, kad kiekviena sala čia yra lyg atskira šalis. Tad per standartinio ilgio atostogas apkeliavus bent keturias salas, kelionių įspūdžių krepšelis pasipildo keturiais skirtingais pasauliais. Nors šalies vadovams dėl tokių skirtumų nėra lengva valdyti, patirčių svečiams tokia situacija suteikia daug daugiau.