Šiuolaikinės moterys gali laisvai pasirinkti aprangą, darbą ar socialinį statusą, tačiau taip buvo ne visada. Prieš kelis šimtus metų moterys, nors kažkuo išsiskyrusios iš visuomenės, galėjo būti apkaltintos raganavimu, o už šį nusikaltimą laukė košmariškos kančios.

Inkvizicijos kėdė

Dauguma kaltinamųjų raganavimu būdavo apklausiamos būtent ant tokios kėdės, vadintos raganos arba inkvizicijos kėde. Tai buvo geležinė konstrukcija su spygliais ir antrankiais. Auka būdavo sodinama tiesiai ant aštrių spyglių, iš karto pradurdavusių minkštuosius audinius.

Išliko netgi rašytinis tokios kėdės naudojimo patvirtinimas. 1693 m. Austrijoje moteris buvo apkaltina raganavimu ir stojo prieš inkvizicijos teismą. Nurodyta ją pasodinti ant kėdės su spygliais, ant kurios ji praleido 11 parų. Dar ji kankinta įkaitinta geležimi. Nelaimėlė mirė nuo skausmo, bet taip ir neprisipažino raganavusi.

Gandras

Taip vadintas kankinimų įrankis, visiškai sukaustydavęs aukos judesius. Kaltinamos raganavimu moters kūnas buvo įkalinamas tokioje padėtyje, kad keliai liestų krūtinę. Kaltinamoji negalėdavo pajudinti galvos, negalėjo ištiesti kojų ar rankų. Po kelių minučių galūnės pradėdavo tirpti, o dubens srityje atsirasdavo skausmas, vėliau pasklisdavęs po visą kūną. Nuo šio skausmo moterys dažnai išprotėdavo.

Kankinimas vandeniu

Vienas labiausiai paplitusių pasityčiojimo būdų, taikytų kaltinamosioms, tai kankinimas vandeniu. Moteris nugara būdavo guldoma ant tiesaus arba išgaubto paviršiaus. Burna būdavo prikemšama šiaudų arba medžio drožlių, įstatomas piltuvas, pro kurį būdavo pilamas vanduo. Auka negalėdama užčiaupti burnos būdavo priversta springdama ryti vandenį. Po ilgai trunkančių kankinimų moteris stipriai ištindavo. Jei kildavo poreikis greitai išgauti prisipažinimą, kankintojas pašokinėdavo ant aukos pilvo, tokiu būdu sukeldamas siaubingus skausmus.

Dar baisesnius siaubus tekdavo iškęsti toms „raganoms“, kurioms piltuvėlis būdavo įstatomas ne į burną, o į tarpvietę. Tokiais atvejais būdavo pilamas ne vanduo, o leidžiami vabzdžiai ir kitokie parazitai. Iš skausmo auka prisipažindavo dėl bet kokių jai taikomų nusikaltimų, bet palengvėjimo jau nebūdavo lemta sulaukti.

Kriaušė

Ypatingai pavojingoms nusikaltėlėms būdavo taikomas „kriaušės“ metodas. Šis įrankis savo forma primindavo kriaušę, bet turėdavo keturis lapelius. Kai kankintojas įgrūsdavo šį daiktą į pačias intymiausias vietas ir pradėdavo sukti sraigtą, „kriaušės“ lapeliai pradėdavo judėti į skirtingas puses ir išdraskydavo audinius.

Raganų krėslas maudynėms

Raganavimu kaltinama moteris būdavo pririšama prie kėdės ir įleidžiama į upę ar ežerą. Paprastai prisirinkdavo minia smalsuolių, trokšdavusių pasityčioti iš „raganos“. Didžiausią susidomėjimą šis reginys keldavo rudenį arba žiemą. Kaltinamoji ne tik springdavo vandeniu, bet ir pasidengdavo ledo sluoksniu. Tokie kankinimai galėdavo trukti kelias dienas.

Kai kurie kankinimų metodai nepalikdavo kūne regimų sužalojimų. Žmones kankindavo druska, virta mėsa ar nemiga. Visa tai sukeldavo lėtą mirtį.