Prieš 50 metų, 1967-ųjų rugsėjo 1-ąją, kalėjimo kameroje pasikorė Buchenvaldo koncentracijos stovyklos komendanto žmona, kurios vardas tapo nacių žiaurumo ir abejingumo sinonimu.

Mergaitė iš padorios šeimos dar mokyklos laikais sulaukdavo nemažai dėmesio, tačiau Ilsė atstumdavo visus, bandančius arčiau prie jos prieiti. Dirbo ji paprasta bibliotekininke ir tekėti nesiruošė, tačiau būdama 30 metų netikėtai susipažino su Karlu Kochu - Sachsenhauseno koncentracijos stovyklos komendantu.

Kai įsimylėjėliai susisuko jaukų šeimyninį lizdelį pačioje koncentracijos stovykloje, valdingosios Ilsės įprotis vadovauti vyrams virto noru valdyti visus aplinkinius. Kai kokių kankinimų ją išmokė ir mylimasis, mėgdavęs plakti kalinius rykštėmis, kurių galuose buvo pritvirtinti skustuvo ašmenys. Tačiau Ilsei ir pačiai fantazijos netrūko. Jos bijojo ne tik kaliniai, bet ir kolegos, todėl organizaciniu požiūriu koncentracijos stovykla dirbo kaip laikrodukas - Kochų šeimos paliepimams niekas nedrįso priešintis. 1939 metais Kochui buvo liepta sukurti analogišką koncentracijos stovyklos variantą šalia Buchenvaldo.

Siaubingoji „Buchenvaldo kalė“

Lageryje labiau baiminosi ne paties komendanto, o jo žmonos. Daugumai dujų kamera ir krematoriumas atrodė kaip laimingas bilietas iš tų pragaro kančių, kurioms nelaimėlius pasmerkdavo „Buchenvaldo kalė“ - ji plakdavo bet ką, kas pasitaikydavo jos kelyje, o nėščias moteris užpjudydavo šunimi. Ilsė buvo tikra sadistė ir niekas jai neteikė tokio pasitenkinimo, kaip kankinimai. Ilsės vyras nuolatos gerdavo, o ji tuo tarpu savaip pramogaudavo - įvairiais būdais kankindavo suimtuosius arba lytiškai su jais santykiaudavo. Už nevykusį seksą laukė bausmė - kastravimas.

Ilsės kelnaites puošianti tatuiruotė anksčiau puikavosi ant romo nugaros

Po kurio laiko aukštuomenės tarpe damos pradėjo pastebėti išskirtinius Ilsės aksesuarus - žavingas rankines, kokiomis negalėjo pasigirti nė viena aukštuomenės ponia, neįtikėtinai švelnias ir tobulai išdirbtas šviesios odos pirštinaites... O užsukusios į svečius Ilsės draugės nuolatos aikčiodavo pavyduliaudamos išskirtinių odinių lempų gaubtų, išmargintų įvairiais piešiniais, primenančiais tatuiruotes. O Ilsė net neslėpė, kad tai - tikriausios tatuiruotės, o oda nudirta nuo koncentracijos stovyklos kalinių. Ilsė su pasididžiavimu visiems pasakojo, kad ypatingai vertinanti romų ir karo belaisvių odą, mat jie ypatingai mėgo puošti savo kūną piešiniais. Net ir Ilsės apatinės kelnaitės buvo pasiūtos iš nužudyto romo odos.

Atpildas anksčiau ar vėliau ateina

Galima sakyti, kad Kochų šeimynėlė dirbo išvien - Ilsė siūdavosi įvairius dirbinius iš įkaltintųjų odos, o jos vyras užsiimdavo kiek pragmatiškesniais dalykais - išraudavo auksinius dantis, atiminėdavo pinigus ir kitus vertingus daiktus. Be abejonės, dalį lobio pasilikdavo sau. Tačiau vienas iš jo pavaldinių kreipėsi į aukštesnę valdžią ir apkaltino Kochą savivaliavimu ir turto prievartavimu, nepamiršdamas paminėti ir jo žmonos pramogų. 1942 metų pabaigoje Kochų šeimyna stojo prieš teismą, tačiau įtakingų draugų pagalba išsisukti pavyko - teisėjas nusprendė, kad Ilsė ir jos vyras buvo paprasčiausiai apšmeižti.

Vis tik ramybė truko neilgai - 1944 metais, atradus nenuginčijamų įrodymų, Kochas buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. 1945 metų balandžio mėnesį Karlą Kochą sušaudė. Tą kartą Ilsei ir vėl pavyko išsisukti. Jos didysis teismas laukė po poros metų - 1947 metais ji išgirdo nuosprendį „iki gyvos galvos“. Tačiau po kelerius metus trukusių apeliacijų Ilsė buvo paleista, mat niekas nerado jos kaltės įrodymų.

Vos tik Ilsė peržengė amerikiečių kalėjimo Miunchene slenkstį, jos jau laukė vokiečių policija. Visuomenės pasipiktinimas Ilsės išlaisvinimu buvo toks didelis, kad valdžiai neliko nieko kito, tik ją suimti ir iš naujo ieškoti kaltės įrodymų. Teisme dalyvavo 240 liudininkų. Ilsė Koch vėl buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos, be teisės skųsti nuosprendį. 1967 metų rugsėjo 1 dieną, 61 metų Ilsė susirišo virvę iš paprasčiausių paklodžių ir pasikorė kameroje.