Karališkas etiketas, dvariškių charakterio ypatumai, santūrumas ir prabanga – šioms karalienėms visos taisyklės nė kiek nerūpėjo. Štai trys moterys, kurios mylėjo, klydo ir mėgo linksmintis.

Karolina iš Brunsviko

„Dėl Dievo meilės, duokite man stiklinę brendžio, - tarė Velso princas. - Man bloga.“

Būtent tokiais žodžiais princas regentas Jurgis pasitiko savo sužadėtinę, Velso princo pusseserę Karoliną iš Brunsviko. Tiesa, ji skolinga neliko ir išsakė princui, kad šis pernelyg stambus ir visai ne toks žavus kaip portrete.

Poetas Leighas Huntas apibūdino karaliaus Jurgio III sūnų princą regentą Jurgį kaip žmogų, nesilaikantį duoto žodžio, pasileidėlį, iki ausų paskendusį skolose ir negarbinguose poelgiuose, nesiskaitantį su artimaisiais ir šėlusį su lošėjais bei abejotinos reputacijos damomis.

Princas dažnai įsimylėdavo ir visai nepasižymėjo santūrumu. Vestuvių dieną jis tiesiai šviesiai pareiškė būsimai žmonai, kad visą gyvenimą mylės tik ponią Fitzherbert, turėdamas galvoje vieną iš pirmųjų nuolatinių savo meilužių – pasiturinčią damą Marią Fitzherbert.

Visgi tenka pripažinti, kad princas nebuvo pastovus, savo paties vestuvėse nusitašęs iki žemės jis akių negalėjo atitraukti nuo kitos savo meilužės. Pasakojama, kad pirmąją naktį princas praleido galvą įkišęs į židinį, bet panašu, kad kitos jo kūno dalys veikė kuo puikiausiai, nes lygiai po devynių mėnesių jo žmona pagimdė dukrą.

Taigi nusprendęs, kad pareigos jau atliktos, princas labai nuliūdino tėvą karalių.

„Panašu, kad žiūri į sąjungą su princese kaip į įprastinę santuoką tarp dviejų asmenų. Visiškai neatsižvelgi į tai, kad santuoka tarp sosto įpėdinio, o juk tu toks ir esi, turi visuomeninę reikšmę ir apima visos karalystės interesus“, – rašė tėvas sūnui.

Nepaisant Jurgio III pastangų sūnų sugrąžinti į teisingą kelią, jo mėginimai nebuvo sėkmingi, santuoka iširo. Karolina persikėlė į Londoną, kur ėmė rengti įspūdingus vakarėlius ir neretai pasišalindavo su jaunais vyrais.

Tačiau dievobaimingą publiką piktino ne tik šie dalykai. Karolina bičiuliavosi su abejotinos reputacijos asmenybe – ledi Douglas, kuri buvo nemėgstama dėl nesantuokinių ryšių su jos pačios sutuoktinio vadovu. Pasitaikydavo ir kur kas pikantiškesnių detalių, susijusių su jų ryšiais. Dienoraštyje ledi Douglas atvirai rašo: „Ji ateidavo į mano miegamąjį, bučiuodavo mane, apkabindavo, sakydavo, kad esu labai graži. Ji apiberdavo mane tokiais komplimentais, kokiais moterys niekada nesikeičia.“

Draugystė žlugo, o keršydama Karolinai ledi Douglas vyrui nusiuntė nepadorių piešinių, kuriuose jo žmona vaizduojama su meilužiu pačiomis nepadoriausiomis pozomis. 1806 m. nagrinėti netinkamą princesės elgesį ėmėsi speciali komisija. Tų laikų poetas satyrikas situaciją apibūdino štai kaip: „O, Karolina, nedaryk nuodėmių / Ir mus apleisti paskubėk, / Jei ištvirkauti nenustosi, / Ištvirkauk bent jau ne čia.“ Karolina jo paklausė ir išvyko į ilgą kelionę po Europą, keliaudama visiškai netinkamų asmenų kompanijoje.

Švedijos karalienė Kristina

Ši asmenybė norėjo būti karaliene, kuri pakeistų istorijos tėkmę, į kurios nuomonę būtų atsižvelgiama ne tik jos karalystėje, bet ir visoje Europoje. Kristinos tėvas mirė nepalikęs vyriškos lyties įpėdinių, todėl šioji tapo teisėta Švedijos karaliene. Tėvas dukterį tiesiog dievino, o štai motina, jei tikėtume pačios Kristinos žodžiais, jos neapkentė.

Deja, vos tik suėmusi valdžią į savo rankas Kristina suvokė, kad būti karaliene toli gražu nėra taip smagu, kaip ji manė. 1654 m. po 22 metus trukusio valdymo ji atsisakė sosto savo pusbrolio naudai. Tada persirengė vyru, nusikirpo plaukus, tapo katalike ir išvyko į žemyną.

Toks jos elgesys anais laikais atrodė šokiruojantis. Ji bardavosi kaip jūreivis, rengdavosi vyriškais drabužiais, o kai segėdavo sijoną, nesikuklindavo kojas kelti aukščiau, kad būtų patogiau.

Kristina leisdavo sau drąsiai juokauti, kurstė kalbas, kad ji yra hermafroditė ar lesbietė. Kartą privertė nepatogiai pasijusti vieną pasiuntinių, pareiškusi, kad jos mėgstamiausia freilina - nuostabi moteris, su kuria ji neatsisako dalintis lova, yra ne ką mažiau nuostabi ir viduje. Akivaizdu, kad karalienė turėjo omenyje toli gražu ne moralines jos savybes.

Nėra jokių patvirtinimų, kad Kristina iš tikrųjų buvo lesbietė, tikėtina, kad tai tebuvo kalbos. Piktino ji ir tikinčiuosius, bažnyčioje skatindama ne pačias dievobaimingiausias kalbas. Vis dėlto Kristina buvo ne tik pasileidusi, bet ir ganėtinai žiauri – mušdavo tarnus, o vienam iš jų šie sumušimai kainavo netgi gyvybę.

Anglijos karalienė Marija II

Jei tikėtume gandais, Viljamas I buvo biseksualus, o su žmona jam pasisekė – Mariją traukė moterys. Marija augo rūmuose apsupta vien tik moterų. Sulaukusi 12 m. pradėjo susirašinėti su 20-mete Frances Apsley, kreipdamasi į ją „brangusis vyreli“. Merginos susigalvojo sau vardus – Klorina ir Orilija.

„Jei tik pageidautum, parašyčiau tau, kaip stipriai tave aš myliu, bet ar tu abejoji dėl šito? Išreiškiau tau pakankamai daug savo jausmų įrodymų. Jei to dar maža, su džiaugsmu mirsiu, kad tu patikėtumei mano meile, mielas mano sutuoktini.

Jei turėčiau tiek gyvybių, kiek ant galvos plaukų, atiduočiau jas visas, atiduočiau dvidešimt kartų daugiau, kad tik tave patenkinčiau. Mano meilės liepsnos nenugesinamos, kaip vaidilučių ugnis. Tu – mano gyvenimas, mano dvasia, viskas, ką man gali duoti dangus. Mirtis tampa gyvenimu, kai tu esi šalia, o be tavęs tik ji ir yra trokštama. Ką dar galiu aš pasakyti, kad įtikinčiau tave savo aistros jėga?

Myliu tave meile, kurios nepažino nė vienas vyras. Mano jausmuose daugiau draugystės, nei moteris gali jausti moteriai, daugiau meilės, nei pats ištikimiausias meilužis jaučia savo širdies damai. Tu esi mylimas labiau, nei duota išreikšti tavo paklusniajai žmonelei, tavo ištikimiausiam draugui, paklusniai tarnaitei. Didžiausia laimė man – bučiuoti dulkes prie tavo kojų, būti atsidavusiu tavo šuniu, žuvimi, pagauta tinklais, paukščiu, uždarytu narve...“ – Klorina rašė Orilijai.

Sulaukusi 15 m. Marija buvo priversta ištekti už Viljamo. Ji buvo graži, o jis – labai išblyškęs ir sudžiūvęs. Per vestuves Marijai vos pavyko sulaikyti ašaras, ji labai nenorėjo tekėti. Pirmoji vestuvinė naktis buvo vieša, o Karlas II Viljamą sūnėną ragino imtis darbo....

Tiesa, po vestuvių Marija nedažnai matė Viljamą, nors jam pasirodžius sąžiningai atlikdavo savo, kaip sutuoktinės, pareigas. Pagaliau pastojusi ji rašė mylimajai Frances: „Aš šiek tiek ištvirkavau. Kadangi mus skiria jūra, tu supranti, kad mano vaikas bus nesantuokinis.“ Apie sutuoktinį ji teigia štai ką: „Jis ateina į mano miegamąjį vakarienės metu ne tam, kad įkyrėčiau klausimais, o kad pasistengčiau sugrąžinti jam jėgas.“

Ironiška, kad Viljamas, turėjęs daugybę tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties meilužių, ir Marija, kurios aistringi ryšiai su moterimi buvo beveik atviri, vadino jiems tekusią karalystę negarbinga ir nuodėminga velnio šalimi.