Marie Madeleine gimė 1630 m. turtingoje dvariškių šeimoje ir nuo pat mažens buvo tikra gražuolė. Liudviko XIV epochoje moters grožis buvo ypač vertinamas, todėl toks briliantas (kaip kalbėta anais laikais) negalėjo likti ilgai nepastebėtas. Kaip dažnai nutikdavo senais laikais - Marie Madeleine ištekėjo už markizo de Brinvillierso, gerokai vyresnio kavalieriaus.

Kad ir kaip markizas stengėsi įtikti Marie ir pildyti jos užgaidas, po kelerių metų jaunos merginos širdį užkariavo kapitonas Godinas de Sainte-Croix.

Vyras į tai reagavo stoiškai, bet Marie tėvas Antoine Dreux d'Aubray buvo tiesiog sukrėstas. Ši "išdavystė" sudavė milžinišką smūgį papročiams ir vertybėms, pagal kuriuos buvo auklėjama jo karta, o dukters ryšys teršė jo žilą galvą: „Jei tau nėra brangus savas vardas, pagalvok apie mūsų šeimos garbę!“

Tačiau markizė nenutraukė santykių su kapitonu, o tėvas sugalvojo planą - apkaltinti jos meilužį įvairiais nusikaltimais ir pasodinti į Bastiliją.

Tai buvo lemtinga tėvo klaida, nes būtent Bastilijoje G. de Sainte-Croix susipažino su italu Exiliu - alchemiku, avantiūristu ir nuodų gaminimo specialistu. Dėmesingesnio mokinio italas dar neturėjo. Sėdėdamas vienoje kameroje su italu G. de Sainte-Croix godžiai sugėrė žudymo mokslus.

Ir štai išaušo diena, kai kapitonas išėjo į laisvę.

Per pirmą pasimatymą su markize jis papasakojo, ko išmoko iš mokytojo. Sumani Marie Madeleine iš karto suprato, kokios naudingos gali būti meilužio žinios. Bet protas atsargiai tai vertino, tad pirmiausia ji ėmėsi eksperimentų.

Kartu su G. de Sainte-Croix jie gamino iš arseno ir kitų komponentų nuodus, o markizė juos išbandydavo su ligoniais, kuriuos iš krikščioniškos pareigos lankydavo ligoninėje „Hotel-Dieu“. Ir – stebuklas – nuodai veikė. O svarbiausia – ligoniai mirdavo visiškai natūraliai, gydytojai nerasdavo jų organizme nuodų pėdsakų.

Markizė sužavėta. G. de Sainte-Croix gauna bučinių, o nemylimas tėvas – nedidelių nuodų porcijų. Aštuonis mėnesius markizą A. Dreux d'Aubray kankino neaiški liga. Marie Madeleine, virtusi rūpestinga dukterimi, pati taisė pagalves tėvui po galva, paduodama jam vaistų. Gydytojai netgi perpylė ligoniui kraują, girdė elzasietišku balzamu, dėjo šaltus kompresus, bet visai tai nepadėjo - tėvas mirė.

Prie jo kapo markizė nuoširdžiai ir nepaguodžiamai raudojo – juk palikimas atiteko ne jai, o broliams. "Na, bet kam tos ašaros?" - pagalvojo ji, ir nusprendė pakartoti tėvo nužudymo scenarijų, kuriam šį kartą jau reikėjo bendrininkų, mat padėti nuodų broliams kur kas sudėtingiau.

Gražuolei pagelbėjo jos meilužiu tapęs La Chaussee, kuris kruopščiai įgyvendino sumanymą - Marie broliai vienas po kito iškeliavo į aną pasaulį.

Savaime suprantama, tėvo mirtis ir vėlesnės dviejų brolių mirtys negalėjo nesukelti įtarimo. Bet pasitelkus to meto metodus, „itališkų nuodų“ tyrėjams nepavyko rasti. Markizei atiteko palikimas.

Viskas klostėsi pagal jos planą be skrupulų, kol kortų nesumaišė lemtingas atsitiktinumas – eksperimentuodamas laboratorijoje nuodingais garais apsinuodijo G. de Sainte-Croix. Aiškindamiesi jo mirties aplinkybes policininkai rado laboratorijoje dėžę su stiklainiais, kuriuose buvo įtartinų skysčių. Juos išbandžius su gyvūnais, visi iki vieno nugaišo. Tada paaiškėjo, kad testamente dėžės paveldėtoja nurodyta būtent markizė de Brinvilliers.

Tyrimas truko be galo ilgai - markizės ryšiai ir pinigai kuriam laikui atitolino atpildą už nusikaltimus. Kai buvo suimtas La Chaussee ir kiti Marie bendrininkai, moteris spruko iš Prancūzijos.

Trejus metus markizė gyveno užsienyje, kol galiausiai nostalgija parginė ją į tėvynę. Kurį laiką Marie slapstėsi Lježo vienuolyne, bet greitai buvo atpažinta ir raitosios policijos leitenanto atgabenta į sostinę. Atsižvelgiant į markizės kilmę, ją teisė Aukščiausiasis Paryžiaus parlamento teismas. Net pats karalius paliepė, kad nepriklausomai nuo kilmės, jai būtų įvykdytas teisingumas.

Markizė bandė gintis, užsiminė galinti atskleisti įtakingiausiųjų paslapčių: „Pusė tų, kuriuos pažįstu - kilmingų žmonių - užsiima tuo, kuo ir aš. Nusitempsiu juos paskui save, jei nuspręsiu prabilti“.

Tačiau trečiajam luomui buvo nusispjauti į skandalą aristokratų aplinkoje. Teismas nedvejodamas pripažino Marie Madeleine de Brinvilliers kalta dėl sąmoningų žmogžudysčių ir 1676 m. jai nukirto galvą...