Visos žinome, kad nuvesti vyrą prie altoriaus prilygsta Sizifo triūsui. Dažnai manome, kad reikia ilgai ir kruopščiai vaidinti nepasiekiamą gyvenimo džiaugsmu trykštančią moterį, kuri rytais triūsia sporto salėje, o vakarais lanko kultūrinius renginius ar dūksta madingiausiuose vakarėliuose.

Vedybos, vaikai ir net bendra sofa — bet kokių pokalbių tabu. Tada, po daugybės pastangų, jis galbūt susivoks, kad taip — tu ir esi ta nepaprasta nepakartojama vienintelė, su kuria jis trokšta praleisti visą gyvenimą, ir pagaliau priklaups ant to kairiojo kelio (nors tau jau ne kartą buvo kilęs įtarimas, kad šis apskritai nesilanksto)...

“O jeigu eičiau va bank? — pamaniau, kai jau koktu pasidarė nuo tų patarimų stengtis, vaidinti ir laukti. — Staiga išdygčiau nežinia iš kur ir pareikščiau vaikinui: “Vesk mane!” Ar atlaikytų jis psichologinę ataką?” Eksperimentui išsirinkau tris — seną pažįstamą, savo vaikiną ir kolegą. Kad išvengčiau malonumo pamatyti iš siaubo išsiplėtusias jų akis, nutariau į žmonas siūlytis telefonu.

GAL PALAUKIAM VASAROS?

Tadas — geras pažįstamas. Su juo kadaise buvome bendroje kompanijoje, bet pastaraisiais metais ryšį palaikome tik elektroniniu paštu ir messengeriu.

— Labas.

— Oooooo šimtas metų! Labas.

— Kaip gyveni?

— Ai, beveik gerai, tik sesija artinasi. O kaip tau sekas?

— Man gerai. Klausyk, tiesą sakant, aš čia vienu reikalu.

— Reikalu?! Na, dėstyk..
.
— Aš ilgai galvojau... Na... Kaip anksčiau gražiai bendraudavom, ir visa kita...

— Norėtum susitikti? Aišku, galime, tik aš vasarį jau būsiu Danijoj, o dabar turiu daug darbų. Ar palauktum?

— O gal norėtum susituokti? Tada nereikėtų tavęs laukti nežinia kiek.

— Oba! (pusės minutės pauzė) Aaaa... O kuo tau tai būtų naudinga?

— Kaip suprast — naudinga?

— Na, jei tu taip greitai, nei iš šio, nei iš to nori... aaa... na... susituokti... (atrodo, lyg jis šį žodį tartų pirmą kartą gyvenime)

— Aš kalbu apie tai, kad mes visada gerai sutardavom, gražiai bendravom ir visa kita... O tu taip iškart: naudinga!

— Aha, bendravom kaip draugai. Negyvenom kartu, ir jei jau kalbėtume apie šeimą, na... apie santuoką, taigi čia ne šiaip, manau... ne šiaip... Aaaa...

— Ne šiaip — kas?

— Na... pasimatymas.

— Aš suprantu, kad ne šiaip, bet puikūs santykiai yra bet kurios santuokos pagrindas.

— Jooo... Na, tas tai taip.... Bet... kodėl tu taip nori skubinti? Juk galim susituokti ir, pavyzdžiui, po metų. Juk visada spėsim, galų gale pažintume dar geriau vienas kitą...

— Tai tu išsisukinėji nuo atsakomybės?

— Neišsisukinėju, tiesiog... Mes ilgai nesimatėm, o tu man tokį pasiūlymą kaip iš giedro dangaus...

— Ir ką? Pasikeitė kas nors? Aš lygiai tokia pati, kaip ir buvau... Beje, aš skaniai valgyt darau...

— Palauk, bet kai anąkart šnekėjom, tu lyg pasakojai, kad esi kažką įsimylėjus... O dabar man siūlai tuoktis?

— Įsimylėjus? Tai buvo momentinis dalykas, na, supranti, emocija. O mūsų ryšys yra visai kas kita... Tikroji meilė turi būti subrandinta.

— O klausyk... galima paklaust? Tik nesupyk...

— Pasistengsiu.

— Gal tu nėščia?

— Ne, aišku, kad aš nenėščia!

— Bet vis tiek niekaip negaliu suprasti motyvų...

— Kodėl negali suprast? Mes puikiai visada sutardavom, gražiai bendraudavom. Tu man visada patikai. Aš tau — irgi, kiek prisimenu...

— Kam skubėti? Aš grįšiu iš Danijos, bus vasara... Nuostabus laikas...

— O jei tu Danijoj ką nors susirasi?

— Jei per tiek laiko nesusiradau, tai feministės danės tikrai neužkabins. Be to, būsim susižadėję...

— Tai tu sutinki susižadėt?

— Bet nesituoksim taip iš karto...

Tadas sužino tiesą

— Taip ir maniau! Arba čia kokia nors provokacija, arba tu nėščia.

— Pamanei, kad darau provokaciją?

— Kažką panašaus.

— Bet tu sutikai susižadėti ir ateity susituokti...

— Ai, žinai, kaip tik ruošiuos psichologijos egzaminui, mokausi, kaip slopinti žmogų apėmusias emocijas ir pan.

— Tai tu pasiūlymu susižadėti norėjai nuslopinti mano emocijas? O paskui būtum sprukęs nuo altoriaus?

— Iki altoriaus gal net nebūtume priėję. Būtume gražiai išsiaiškinę.

— Tikėjaisi gražiai išsiaiškinti su moterimi, desperatiškai trokštančia ištekėti?! Man atrodo, tu to savo egzamino neišlaikysi...

— Blogiausiu atveju būčiau parodęs tau savo tikrąjį veidą: neskalbtos kojinės ir t.t. Tave tikrai būtų atbaidę!

— Oi, aš mėgstu tvarkytis!

— Velnias... O tai pala, gal tu tikrai nori tuoktis? Gal pasiūlymas tebegalioja?..

— Dabar iškart?!

— Na... jei mėgsti tvarkytis, skaniai valgyt ruoši, galim ir dabar...

— Tai tu gulėtum ant sofos ir skaitytum laikraščius, o aš su prijuoste lakstyčiau?

— Aš tave kartais palepinčiau...

— Tai kad gal dėkui...

— Bet mes juk gerai sutardavom...

Man jau gana! Metu telefono ragelį.

SUSITIKIM AKIS Į AKĮ

Tomas — mano vaikinas. Draugaujame dar tik tris mėnesius, tad logiška, kad apie vedybas nebuvo nė kalbos. Žinoma, šią klaidą ištaisyti niekada nevėlu.

— Labas vakaras.

— Labukas.

— Klausyk, aš čia tokiu reikalu skambinu... Bet tu gal atsisėsk, gerai?

— Oho! Aš ir taip sėdžiu. Na, gerai, pasakok.

— Aš čia ilgai galvojau...

— Na?

—... mes taip gerai sutariam ir visa kita... Be to, paskaičiavau... hmm... jau tris mėnesius draugaujam, nors atrodo, esam kartu ilgiau...

— Ahaaaa...

— Žodžiu...

— Klausyk, jei tau reikia pinigų, taip ir sakyk.

— Baik tu, visai ne pinigų!

— Gerai, sorry, klausau...

— Matai, aš manau, mums reikia susituokti.

— Pala, neišgirdau, pakartok.

— Gal... susituokim?

— Atseit... vyras ir žmona?

— Aha.

— Šeima ir visa kita?

— Aha.

— A... pala pala. Kodėl tau taip staiga nei šio, nei iš to kilo tokia idėja?

— Na, juk kiekvieni santykiai kur nors veda, ar ne? Juk nebūtina iškart turėti vaikų...

— Sutinku, veda. Bet juk ne bėga?

— Manai, kad trys mėnesiai — nepakankamai laiko? Žmonės po savaitės susituokia...

— Nebent pasakose… Man atrodo, kad viskas vis dėlto turėtų vykti palaipsniui. Pirma, mes net kartu negyvenom, antra... antra, tai ne telefono pokalbis. Manau, reikėtų mums susitikti ir labai rimtai pakalbėti. Telefonu aš tau nepasakysiu nei taip, nei ne.

Tomas sužino tiesą

— Tai kad viskas skambėjo kaip kažkoks žaidimas — jei būtum taip norėjus tuoktis, jau būtum kaip nors išsidavus. O dabar...

— Aha, o ką būtum man pasakęs, kai būtume susitikę?

- Būčiau pažiūrėjęs tau į akis... O kas būtų po to, tai jau, nepyk, nepasakysiu.

LEISK KELIAS MINUTES PAGALVOTI

Vieną labai lietingą dieną permirkę iki paskutinio siūlelio abu su kolega X tirtėjom po vienu skėčiu ir juokavom: kai laimėsim Pulicerio premiją, susituoksim ir klajosim po pasaulį, rengdami reportažus iš egzotiškų pasaulio šalių. Tiesa, dabar jis turi merginą... Bet įdomu, ar atsimena, ką tada šnekėjom?

— Labas, gali kalbėt?

— Na... Į Klaipėdą važiuoju. Nuobodu vairuoti, galim ir pakalbėti.

— Klausyk, aš tokiu nedarbiniu reikalu, asmeniniu...

— Na na...

— Bet tu tik nesijaudink, ok?

— Gal man sustot?

— Aha. Gal susituokim?

— (Pusės minutės pauzė) Aš ir tu?

— Aha.

— Ir...?

— Ir?

— Ir viskas? O kodėl taip pamanei — kad tu ir aš? Darai kokį nors žurnalistinį tyrimą?

— Kokį dar tyrimą?

— Tu nėščia?

— Kuo čia dėtas nėštumas! (Labai knieti leptelėti: “Jūs ką — visi susitarę?” — bet susivaldau.)

— Hmmm... Na, bet palauk, o kodėl ne kaip visi — pagyvena kartu, tada tuokiasi? O jeigu aš tau nepatiksiu arba tu man nepatiksi...

— Juokauji?! Mama man jokiais būdais taip neleistų!

— Su mama aš jau susitarsiu...

— Tu susitarsi su mano mama?

— Na, nuneštume prašymus, tada pagyventume kartu, vieną dieną prieš vestuves pagyventume atskirai, tada aš atvažiuočiau pas tave limuzinu, na, tiksliau, savo audi...

— Gerai, įtikinai. Sutarėm.

— Tai ką — viskas?

— Aišku, viskas. O kas dar?

— Palauk, bet kodėl aš?

— Kaip kodėl? O ką — aš tau nepatinku?

— Bet juk tu draugą turi! Aš draugę turiu...

— Aš su juo visai nenoriu tuoktis.

— Ne, tu juokauji.

— Palauk, tai tu nori pasakyti, kad viską, ką čia man sakei, sakei juokais?

— Ne, na pusiau rimtai, pusiau nerimtai. Ne, na jei viskas taip, tada man pagalvot reikia. Paskambink man po kelių minučių, gerai?

X sužino tiesą

— Sakiau! (Kažkaip nervingai krizena). Labai gražu — gundai sugundai, o paskui...

— Na nepyk, norėjau pasipiršt kolegai, o tu — tinkamiausias kandidatas!

— Hmmm... Tai ką, tu dabar viską aprašysi? Tik nerašyk mano vardo, gerai?

Kodėl niekas neverkė iš siaubo?

Nė vienas iš provokuotų vyrų nenualpo, nenumetė telefono ragelio. Tiesą sakant, tikėjausi stipresnių emocijų. Bent jau galėjo kokias penkias minutes žado neatgauti. Jeigu iš trijų sąmoningai atrinktų vyriškosios lyties egzempliorių reakcijos būtų galima daryti išvadas, jos būtų tokios:

1. Vyrai nenoriai tuokiasi, nepagyvenę kartu.

2. Vyrai mielai sutinka kartu gyventi.

3. Seksas vyrams mažiausia rūpi (užuot stebėjęsi, kad dar nė sykio kartu nemiegojo, jie sako: “Mes dar kartu negyvenom!”).

4. Vyrai vis dar tiki, kad vaikai gali gimti tik susituokus.

5. Vyrai vedybų nebijo, bet dėl viso pikta norėtų su kandidate į žmonas susipažinti artimiau.