Australijoje aborigenų gentys buvo nedidelės, todėl egzistavo griežtos taisyklės, kas ir ką gali vesti. Buvo du santuokų tipai: vaikinui buvo galima vesti arba mamos brolio dukrą, arba mamos mamos brolio dukters dukterį. Be to, jaunikis galėjo pareikšti jokių pageidavimų — jam nuotaką išrinkdavo arba vyriausieji, arba visi vedę genties vyrai.

Supirštiesiems buvo liepiama nuolat galvoti apie vienas kitą iki vestuvių, kurių datą (po metų, penkių, dešimties...) taip pat nustatydavo “piršliai”. Beje, ir tarp aborigenų buvo įsimylėjėlių, kurie nepaklusdavo papročiams ir pabėgdavo iš genties. Tačiau galop juos vis tiek rasdavo ir nubausdavo mirtimi.

Papua Naujojoje Gvinėjoje kai kurios gentys laikėsi itin paprastų piršlybų papročių. Reikėdavo tik surūkyti vieną storą tabako suktinę, į kurią jaunikis įvyniodavo ir kuokštą savo plaukų. Pusę išrūkęs jaunikis suktinę perduodavo savo motinai. Ši nešdavo ją sūnaus išrinktajai. Jeigu mergina priimdavo suktinę ir surūkydavo ją iki galo, vadinasi, ji sutinka tekėti.

Polinezijos Samoa salose vyrai piršdavosi per šventes. Jaunikis apsirengdavo karo drabužiais ir priešais merginų būrį sušokdavo karo šokį. Merginos nežinodavo, kuriai skirtas šis šokis, kol jaunikis kartu su savo draugais uždainuodavo ritualinę dainą — joje ir nuskambėdavo išrinktosios vardas. Jaunikis kviesdavo ją šokti, tačiau pagal tradicijas ši turėjo priešintis: daužyti jį kumščiais, tampyti už plaukų... Kad nuramintų išrinktąją, jaunikis vėl pradėdavo pantomimos šokį, per kurį prisiekdavo išrinktajai amžiną meilę. Tada jaunoji sutikdavo tekėti.

Amerikos indėnų piršlybos kartais trukdavo kelerius metus. Nusižiūrėjęs merginą vaikinas jai ir savo genčiai turėdavo įrodyti esąs karingas: atnešti išrinktajai kuo daugiau trofėjų, iš kaimyninių genčių kaimų nuvaryti kuo daugiau arklių. Tuo metu mergina turėjo mokytis namų ruošos gudrybių. Tik tapęs gentyje pripažintu kariu (dažniausiai sulaukęs 30 metų) jaunikis kreipdavosi į išrinktosios brolį ir prašydavo jos rankos. Gavęs sutikimą vykdavo į jaunosios namus, įteikdavo dovanas ir atsisėsdavo prie jaunosios namų durų.

Kartais taip sėdėdavo kelias paras, demonstruodamas kantrybę ir ištvermę. Jaunosios šeimos nariai visą tą laiką tyčiojosi iš jo arba siųsdavo atlikti kokio nors darbo, už kurį, nepriklausomai nuo rezultato, jis gaudavo pylos. Kai pagaliau tėvai sutikdavo atiduoti savo dukrą į žmonas, jaunikis imdavo derėtis dėl jaunosios kainos. Tik sumokėjęs sulygtą dalį galėdavo vesti.

Indijoje lig šiol gyva tėvų tarpusavio sutarties tradicija. Neretai iki pat vestuvių jaunikis nemato jaunosios, jaunoji — jaunikio. Tokių vestuvių iniciatoriais dažniausiai būna jaunosios tėvai: jie per tarpininkus (profesionalius piršlius, gimines, kartais — kaimo kirpėją) kreipiasi į nusižiūrėto jaunuolio tėvus. Apsitarus darbo imasi dar vienas piršlybų ceremonijos dalyvis — astrologas, kuris sudaro būsimosios poros horoskopą ir pagal žvaigždes nustato, ar tikrai jie vienas kitam tinka. Jei viskas gerai, įvyksta sužadėtuvės, kuriose dalyvauja ne jaunieji, o jų tėvai, vieni kitiems pažadantys, kad jų vaikai susituoks.

Japonijoje piršlybos — savotiškas dovanų ritualas. Jaunikio pasiuntinys atveža jo išrinktajai tradicinių dovanų: ryžių degtinės sakės, šilko, jūros žuvų. Taip jaunikis patvirtina savo nuoširdžius jungtuvių ketinimus. Jeigu mergina priima dovanas, vadinasi, sutinka tekėti. Bet prieš skelbiant vestuvių datą, jaunikis apie savo ketinimus turi informuoti protėvius, todėl lankosi sintoistinėse šventyklose ir prašo protėvių palaiminimo. Negavęs jokių neigiamų ženklų iš aukščiau, jaunikis vėl siunčia pasiuntinį į išrinktosios namus — čia jis paskelbia vestuvių datą.

Rusijoje piršlybomis rūpinosi svočios — vidutinio arba vyresnio amžiaus moterys. Svočios pareiga buvo ne tik piršlybų ceremonija: kaip tik ji turėjo rasti norinčiam vesti vyrui tinkamą nuotaką. Svočia informuodavo jaunikį apie potencialių nuotakų kraitį, išvaizdą, charakterį. Pagal šiuos pasakojimus vyras sau išsirinkdavo žmoną — ir labai dažnai ją pamatydavo tik per vestuves.

Bet prieš jas turėdavo įvykti prietarų kupinos piršlybos. Svočia, bijodama nužiūrėjimo, į išrinktosios namus vykdavo vos saulei patekėjus ir stengdavosi pakeliui su niekuo nekalbėti. Prieš belsdamasi į duris paliesdavo durų staktą, o įėjusi — persižegnodavo.

Kalba prasidėdavo frazėmis:“Norim pirkti telyčaitę”, “Jūs turit prekę, mes — pirkėją” ir pan. Jeigu nuotakos tėvai sutikdavo išleisti dukrą, svočia žegnodamasi triskart apeidavo aplink stalą, o jau tada tardavosi dėl vestuvių arba, jei jaunikis dar prieš vestuves norėjo pamatyti nuotaką, — žvalgytuvių dienos. Jeigu nuotakos tėvai nesutikdavo, svočia tų namų duris uždarydavo nugara, taip linkėdama, kad merginai ateityje būtų sunku ištekėti.

Europos tautų papročiuose piršlybomis dažniausiai rūpinasi jaunikio giminaičiai, vedę vyrai. Jie važiuodavo į išrinktosios namus ir prašydavo tėvų išleisti dukrą už to, kuris ją pasirinko. Kiekvienai Europos tautai būdingi savi papročiai, kaip parodyti sutikimą ar nesutikimą.

Vokietijoje geidžiamą piršlį vaišindavo pyragu, o negeidžiamą kviesdavo skusti bulvių. Ispanijoje atsisakymo ženklas — moliūgas, atneštas piršliams vietoj vaišių, o Katalonijoje nepageidaujamus piršlius stengdavosi “iššluoti” iš namų: šeimininkė imdavo šluoti grindis taip, kad visos dulkės lėktų tiesiai į piršlius.

Dažnai po piršlių vizito sekdavo jaunosios svotų vizitas pas jaunikį — apsižiūrėti, ar tikrai jis taip gerai gyvena, kaip pasakojo piršliai. Pavyzdžiui, Vengrijoje jaunikis svotų laukdavo ir, norėdamas pasipuikuoti, namus apstatydavo skolintais baldais, o su kaimynais sutardavo, jog galės jų ūkį svotams parodyti kaip savo. Todėl svotai stengdavosi jaunikį aplankyti netikėtai.