Kauno rajone gyvenančio Kazio gyvenimą prieš 8 metus supurtė žinia apie mylimai žmonai diagnozuotą krūties vėžį. Šiuo metu į 7–ą dešimtį perkopęs vyras tikina, kad išgyvenant visą ligos pragarą padarė vieną didelę klaidą – kartu su žmona stengėsi kiek įmanoma nuslėpti ligą ir atsiriboti nuo kitų žmonių. Pora buvo įsitikinusi, kad liga jau yra ir tarsi nuosprendis.

Visgi 3 vaikus užauginę ir jau 4 anūkus turintys kauniečiai džiaugiasi gyvenimu ir ruošiasi krūties vėžiui skirtą spalio mėnesį sutikti Kaune vyksiančiame paramos bėgime „Pink run su BENU“. Artėjant renginiui Kazys sutiko pasidalinti savo išgyvenimais ir tikisi, kad jie padės ne vienai šeimai lengviau išgyventi ligą.

Kaip atsitiko, kad žmonai buvo aptiktas krūties vėžys?

Visai paprastai. Tiesiog žmona nusprendė pasinaudoti vykstančiomis programomis ir ligoninėje nemokamai pasitikrinti dėl krūties vėžio. Ji tyrimą darėsi pavasarį, o jo metu buvo aptiktas nedidelis darinys. Tačiau gydytojai negalėjo pasakyti ar tai vėžinis darinys. Po 4 mėnesių atliko pakartotinį tyrimą ir jau buvo 90 proc. tikimybė, kad tai piktybinis krūties vėžys. Darinys buvo gerokai išaugęs.

Ar baisus buvo stebėjimo ir laukimo periodas?

Man nebuvo. Tiesą sakant aš apie tai nieko nežinojau. Žmona pasakė tik po antro tyrimo. Tad jai turėjo būti tikrai neramu, bet šių jausmų nė karto neišdavė ir aš nesupratau, kad kažkas ne taip.

Visgi ir po antro tyrimo tiek gydytojai, tiek mes dar turėjome abejonių. Mums nesinorėjo tikėti, kad jau viskas. Apie ligą mažai ką žinojome, atrodė, kad čia tiesiog nuosprendį išrašė mums ir viskas. Gydytojai taip pat vis tikslino ir atlikinėjo naujus tyrimus. Galiausiai abejonių neliko ir buvo paskirta operacija.

Kaip sekėsi apie žinią pranešti vaikams?

Tuo metu dukra gyveno užsienyje ir kaip tik laukėsi. Pasitarėme, kad jai geriau nesakyti, kad nesijaudintų. Žmona net operaciją nukėlė, nuvyko pas dukrą pasirodyti, kad gerai jaučiasi, kol dar neprasidėjo gydymas. Dukra apie ligą sužinojo tik po gimdymo, kai jau ir žmona buvo atgavusi jėgas, ataugo plaukai. Vyresniajam sūnui, kuris gyvena Lietuvoje pasakėme gana greitai. Netrukus pranešėme ir kartu namuose dar gyvenusiam jaunėliui. Buvo sunku, bet kartu kalbėjomės apie ligą, ateitį ir ką reikės daryti. Dabar galiu pasakyti, kad mes buvome nusiteikę kur kas blogesniam scenarijui, nei buvo iš tikrųjų.

O kaip su kitais artimaisiais?

Ilgą laiką apie ligą niekas be vaikų ir nežinojo. Na dar darbe, nes visgi biuletenyje įrašytas buvo ligos kodas ir nesunku sužinoti, kas po juo slepiasi. Tad kai kurios kolegės ir susižinojo. Stengėmės, kad žmonos liga niekam į akis nekristų. Iškart pirkome perukus, kitaip bandėme maskuotis. Sunku atsakyti kodėl, bet tada nenorėjome, kad kiti žinotų. Stengėmės užsidaryti ir su liga kovoti patys, nors ir nelabai ką apie ją žinojome. Skaitėme informaciją internete, bet ten ji dažnai labai blogai nuteikianti, konsultavomės su gydytojais, jie atsakydavo į klausimus nuo a iki z. Morališkai tuo metu jautėmės labai blogai. Tiesiog žlugę. Bet ligą pavyko įveikti ir per porą metų atsitiesėme.

Ar dabar neatrodo, kad klydote užsisklęsdami?

Atrodo. Pradėjome atviriau su visais kalbėtis, raginti kitus pasisakyti. Paaiškėjo, kad ir pažįstamų tarpe ne vienas gyvena su onkologinėmis ligomis ir tikrai, kalbantis pasidarė daug lengviau. Iš kitų sulaukėme daug naudingos informacijos, paramos ir patarimų. Jie tikrai būtų labai pravertę tomis sunkiausiomis dienomis. Galiausiai atradome ir įvairias sergančius vienijančias draugijas, kur vyksta daug susitikimų, mokymų ar tiesiog susirinkimų pasikalbėti. Dabar tai, kaip elgėmės, atrodo kvaila, bet tada tiesiog nežinojome ką daugiau daryti. Viskas atrodė itin baisiai.

Ne paslaptis, kad išgirdus, jog žmogus serga tokia liga daugelis pasimeta ir nebežino apie ką kalbėtis. Ką patartumėte sakyti sergančiai?

Nieko ypatingo kalbėti su sergančia nėra. Tikrai nėra būtina kalbėti apie pačią ligą. Blogiausia - tai dejuoti ir gailėti. Deja, bet būna, kad kas nors prasitaria, kad jo pažįstamas sirgo ir numirė. Tai tiesiog sugadina nuotaiką kelioms savaitėms į priekį. Nedarykite taip, net nereikia kalbėti apie kitus sergančius.

Tiesiog kalbėkite apie gyvenimą, naujienas, orą ir viską, apie ką kalbėdavote ankščiau. Jei moteris norės, ji apie ligą ir sunkumus ar skaudulius papasakos pati. Tiesiog ignoruokite ligą ir smagiai pasiplepėkite, pajuokaukite, papolitikuokite.

Ar kreipėtės pats patarimų, kaip elgtis, kaip bendrauti dar sunkiausiu, gydymo metu?

Tariausi su gydytoju, bet iš esmės elgiausi pagal nuojautą. Tiesiog su žmona visada buvome labai artimi. Ir gydymo metu niekas nepasikeitė. Stengdavausi visada būti šalia, jei tik nereikia dirbti, būdavau kartu. Vaikai taip pat stengėsi padėti kiek galėjo. Nors pati chemoterapija buvo tikras pragaras - kartais buvo neaišku, ar žmona ištemps seansą, bet visada likome kartu, kad ir kaip kartais atrodė viskas beviltiška. Ieškojome stiprybės ir bažnyčioje, eidavome į mišias, kai sveikata leisdavo.

O kaip dabar sekasi Jums?

Džiaugiamės gyvenimu. Viskas jau lyg ir praeityje. Tiesiog nuolat tikrinamės ar liga neatsinaujino. O daugiau gyvename, dirbame, džiaugiamės anūkais ir stengiamės būti aktyvūs ir visur dalyvaujantys. Štai ir „Pink run su BENU“ bėgimo vėl nepraleisime, tikrai įveiksime bent 5 kilometrus ir pasidžiaugsime kitų žmonių draugija.

Spalio 1 d. – rožinio kaspino bėgimas

Kauno Rotušės aikštėje vyks tradicinis, ketvirtus metus organizuojamas rožinio kaspino paramos bėgimas „Pink Run su BENU“. Rožine atributika pasipuošusi minia siekia atkreipti dėmesį į krūties vėžio ligą. Dalyviai taip pat aktyviai aukoja su krūties vėžiu kovojančioms moterims. Už surinktą paramą sergančioms moterims bus skiriama reabilitacija sanatorijoje. Dalyviai gali bėgti 5 ar 10 kilometrų distancijas miesto centre.
Daugiau informacijos - pinkrun.lt