Filmuose koma – puikus būdas istorijai rutulioti. Personažas guli apraizgytas laideliais, jo siela klaidžioja ieškodama savo paskirties, o šalia jo lovos mezgamos intrigos. Oksana* tris mėnesius anapus sąmonės praleido anaiptol ne kine. Štai kas iš tiesų yra koma!

Skaipo langelyje regiu simpatingą merginą, tačiau netrukus ryšys nutrūksta. Dar kelis kartus pamėginame susiskambinti, tačiau veltui. Galop sutariame pasikalbėti telefonu. Oksana vieši pas močiutę. “Įkalbėjau mamą su jaunesniuoju broliuku nuvažiuoti prie jūros. Su močiute man ramu – tikrai nebadausiu, būsiu prižiūrėta. Tėtis juk manęs į dušą nenuves...” – atsiprašinėdama Oksana aiškina, kodėl toks prastas interneto ryšys.

Prašau jos kiek papasakoti apie save – nenoriu per anksti pradėti lįsti į širdį, klausinėti, ką reiškia, kai trys tavo gyvenimo mėnesiai ištirpsta nebūtyje. Tačiau mergina ratais nesuka: “Neseniai man sukako 22-eji. Patyriau traumų, kurios kitiems būna mirtinos. O aš gyvenu. Normaliai. Ir mokausi vaikščioti.”

Ji pamena tik datą: 2011-ųjų gegužės 6-oji. Avarija ir kiti trys mėnesiai – visiška tamsa. Drauge su broliu ji važiavo pas močiutę. “Iki kaimo buvo likę pervažiuoti du laukus. Kelias atrodė tuščias.”

Toliau viskas vyko kaip filme: į automobilį, kuriuo važiavo Oksana su broliu, įsirėžė kitas. Toje mašinoje suveikė oro pagalvės. Oksanos – ne. Avarijos kaltininkas, važiavęs su žmona ir vaiku, nė neišlipo iš automobilio ir neiškvietė greitosios. “O ko į juos žiūrėti? Ten miega du lavonai”, – teisinosi, kai į įvykio vietą po 40 minučių atvažiavo Oksanos tėtis. Broliukas komos būsenos išbuvo savaitę. “Smegenų sutrenkimas, apatinio žandikaulio lūžis”, – niūriai nusijuokia mergina. Jos sąskaitoje – septyni sulaužyti šonkauliai, trys kaukolės ir smegenų traumos. Taip pat trys mėnesiai ir dvylika dienų. Tiek buvo iškirpta iš gyvenimo.

“Pamenu, kaip vyriausiasis gydytojas atėjo į palatą ir pasakė tėvams: “Tai, kas iš šito liko, neišgyvens. O jei ir išgyvens, nefunkcionuos.” Jis vadino mane šituo. Mano tėtis – gydytojas reanimatologas. Jis man ir paaiškino, kad taip ilgai komą kentęs žmogus nieko negali prisiminti. Tai – 100 proc. retrogradinė amnezija. “Oksana nesančius atsiminimus gali tiesiog pakeisti išgalvotais”, – pasakė jis.

Veikiausiai ir istoriją su gydytoju mergina į savo sąmonę įterpė išgirdusi iš tėvų. Tačiau tai nekeičia esmės. Niekas nesitikėjo, kad ji grįš. “Mama pasakojo, kad du su puse mėnesio gulėjau be jokių gyvybės ženklų – tiesiog kūnas su plakančia širdimi. O paskui atėjo draugė, kuri visa siela tiki Dievu. Ji pradėjo garsiai melstis, ir aparatai išsikraustė iš proto. Tačiau labai abejoju, kad taip įvyko dėl tos maldos.” Paklausta, ar tiki Dievą, Oksana atsako: “Po avarijos – nebe. Ten, kur buvau, tamsu ir tuščia. Nėra ten jokio Dievo.”

Gal dėl stipraus organizmo, gal dėl aukštesnių jėgų, tačiau Oksana pabudo iš komos. Seriale ją tikrai būtų ištikusi amnezija, mergina bejėgiškai šypsotųsi giminaičiams. Tikrovėje iš tokios komos grįžtama kitaip: visas kūnas funkcionuoja normaliai, o sąmonės – nėra. Akys atmerktos, bet į nieką nereaguoja. Tai gali būti tik sveikimo etapas, tačiau ne visiems.

Kai Oksanos savijauta ėmė gerėti, iškilo dar vienas klausimas: gydytojai nesugebėjo susidoroti su viena iš trijų kaukolės traumų. “Konsiliumas nusprendė, kad neišgyvensiu operacijos. Šeima pradėjo rinkti pinigus kelionei į Vokietiją. Trečdalį sumos paaukojo viena gera moteris. Išskridome su mama. Hanoverio neurologijos institutas forma primena smegenis. Ten taip viskas gražu: fantastiškos palatos, televizorius, dušas. Viskas buvo puiku iki to momento, kai teko gultis ant operacinio stalo. Operacija truko septynias su puse valandos. Kai mane išvežė, mama išėjo į lauką ir pradėjo vaikštinėti aplink ligoninę. Kai iki operacijos pabaigos liko visiškai nedaug, ji... – Oksana nutyla ir pirmą kartą per visą pokalbį pritrūksta žodžių. – Ji pražilo.”

Mergina labai nenoriai prisimena pirmuosius mėnesius po komos. “Žmonės, kurie iki avarijos prisiekinėjo man amžiną draugystę, į ligoninę užsuko porą kartų, pasėdėjo ant lovos krašto, žiūrėdami į mane lyg į daržovę. Su mergina, kurią laikiau geriausia drauge, daugiau nebendraujame.”

Be artimųjų, žmonių iš praėjusio gyvenimo beveik neliko. O naujų susirasti nėra kur. “Į neįgaliuosius vis dar žiūri kaip į šiukšles. Anksčiau prašydavau mamos, kad nuvežtų mane į prekybos centrą. Tačiau žmonės taip spoksodavo, kad pasivaikščiojimas po pusvalandžio baigdavosi ašaromis.”

Oksana puoselėjo daugybę planų. Ji pusiau profesionaliai šoko, dainavo, mokėsi modelių mokykloje. Baigusi filologiją planavo vykti pas tetą į JAV.

“Nuo operacijos prabėgo dveji metai, jau galiu pati pastovėti beveik minutę. Gydytojų teigimu, tai – milžiniškas progresas. Pirmą pusmetį vis būriau: va tuoj, tuoj pradėsiu vaikščioti. Dabar tiesiog gyvenu. Labai daug skaitau. Vos tik atgavau sąmonę, iš karto pradėjau.

Svajoju apie trumpus šortus, sijonus ir aukštakulnius. Dar norėčiau įgyti išsilavinimą ir rasti darbą pagal specialybę. Tačiau trokštu ne tik karjeros. Norėčiau vyro, dviejų, o dar geriau – trijų vaikų. Vis dėlto dabar mano tikslas – atsistoti. Nors ir su kedais, nors ir su baletinukėmis. Tiesiog atsistoti.”

“Atsiprašau, jei kas nors ne taip. Kai jaudinuosi, balsas dreba. Tai – traumos padarinys”, – parašė man Oksana, kai baigėme kalbėtis. O aš tikiuosi, kad ji negirdėjo, kaip užduodant klausimus trūkčiojo mano balsas. Kas gali būti baisiau, nei pabūti ten, kur tamsu ir nieko nėra? Atsipeikėti po kelių tuštumos mėnesių ir suvokti, kad tavo kūnas tau daugiau nebepriklauso. Ir visa tai nutiko merginai, puoselėjusiai tiek planų! Pasirodo, gali būti ir baisiau. Tai – abejingumas ir nesveikas smalsumas, kurį aplinkiniai demonstruoja žmonėms su negalia.

Neįgalieji gąsdina. Mums, sveikiems ir stipriems, jie primena, kad iš tiesų esame labai trapūs, nesaugūs ir galiausiai – mirtingi. “Šalin nemalonias mintis ir tuos, kurie jas provokuoja”, – štai taip dažnai mano mūsų infantili ir kažkodėl žiauri visuomenė.

Oksanai nereikia gailesčio. Jos balsas drebėjo ne iš silpnumo. Visa, ko reikia, – tikėti, kad adekvačių ir išauklėtų žmonių kur kas daugiau nei tų, kurie į žmogų neįgaliojo vežimėlyje baksnoja pirštu. Norisi manyti, kad mes, COSMO merginos, suvokiame: šiame pasaulyje gyvena labai skirtingų žmonių, ir jie visi turi teisę į šeimą, karjerą, tikrus draugus ir laimę. Labai norisi, kad ir Oksana tai žinotų.

*Merginos vardas pakeistas.